Skaitymo trukmė: 6 min.

Sensoriniai kambariai ir erdvės tampa būtina priemone Lietuvos mokyklose, darželiuose, socialinių paslaugų, ugdymo ir pagalbos įstaigose. Šis įrašas skirtas vadovams, pedagogams bei visoms įstaigoms, siekiančioms palankios aplinkos vaikų, darbuotojų ir bendruomenės emocinei gerovei kurti. Aptarsime, kaip tinkamai suplanuoti sensorinę erdvę, į ką atkreipti dėmesį renkantis priemones, kokia kambario funkcija svarbiausia, bei kodėl mokymai ir įtraukus žmogiškasis ryšys lemia sėkmę.

# Mokykloms, darželiams, socialinių paslaugų centrams, Pedagoginėms psichologinėms tarnyboms, bibliotekoms, ligoninėms etc.

Lietuvos švietimo ir kitose įstaigose, kuriose auga vaikai, pilnu tempu įrenginėjami sensoriniai kambariai, organizuojami mokymai apie įtraukųjį ugdymą, universalaus dizaino principus ir darbo metodus, padedančius visiems dirbti sklandžiau, siekti ugdymo tikslų ir, svarbiausia, užtikrinti visų bendruomenės narių gerą emocinę ir psichikos sveikatą.

Uždaviniai sudėtingi, kyla daug iššūkių – nuo efektyvių priemonių, metodinių strategijų iki asmeninių, sociokultūrinių įsitikinimų supurtymo ar trūkumo (o kartais pertekliaus ir dėl to vykstančio pasimetimo bei neužtikrintumo).
Sensorinių priemonių ir erdvių dizaino plačiuosiuose interneto vandenyse galima rasti įvairaus, viena vertus, tai leidžia susikurti gražius vaizdinius, kita vertus, lengvai galima pasiklysti tarp daugelio pasiūlymų, paaiškinimų ir įtikinėjimų.

Šiuo apibendrinimu pabandysime pagelbėti darantiems sprendimus apie sensorinių erdvių įrengimą, norintiems jose dirbti, ilsėtis ir siekti augimo tikslų.

Ką reikia žinoti prieš įsigyjant sensorinį kambarį?

Sensorinės erdvės tikslas

Jūsų įstaiga gali rinktis bet kurį labiausiai tinkamą variantą Jums – prilkausomai nuo poreikių, finansinių, fizinės erdvės ir žmogiškųjų resursų galimybių. Būtent todėl labai svarbu pradėti paiešką nuo savo įstaigos poreikių į(si)vertinimo. Klausimas gali skambėti itin paprastai – kodėl mums reikia sensorinio kambario? – kviestume leistis į gilesnių priežasčių paiešką atsakant į tokius klausimus kaip: ką mūsų įstaigos vaikams turėtų suteikti sensorinė erdvė; kokie yra mūsų vaikų (lankytojų) poreikiai (nusiraminti, susikaupti, pailsėti, pažaisti, siekti ugdymo tikslų, dirbti su vidinių resursų kaupimu, savipagalbos ir savipažinimo įrankių plėtra ir pan.); ką jau dabar gali pasiūlyti mūsų įstaigos darbuotojai ir ko dar trūksta; kas mūsų komandoje yra labiausiai motyvuotas ir norintis išplėsti savo darbo erdves ir metodus ir pan.

Atsakius į šiuos klausimus arba bent jau iškėlus juos diskusijai, tolimesnis kelias bus lengvesnis, nes visuomet galėsite pasitikrinti savo sprendimus su pirminėmis nuostatomis.

Jūsų mokinių poreikiai

Jau šiek tiek užsiminėme apie vaikų poreikius, tad tęskime šią temą – be paprastųjų statistinių duomenų (kiek ir kokių poreikių vaikų turite), būtų svarbu taip pat giliau suprasti, kokie yra dažniausiai sutinkami vaikų elgesio modeliai, kai jiems tampa sunku, kitaip tariant, kaip jie sau nori ir gali padėti – ar jiems reikia tylos ir ramybės, ar pabūti/pažaisti vieniems, ar pakeisti patalpą į tokią, kurioje jie turi galimybę kontroliuoti sensorinius stimulus ir pan. Taip pat, kaip gali padėti suaugę, kurie dirba su šiais vaikais.

Vienas svarbesnių aspektų, įrengiant sensorines erdves, prisiminti, kad sensorinės erdvės yra skirtos absoliučiai visiems – tiek vaikams, tiek suaugusiems – visiems įstaigos bendruomenės nariams. Visi vaikai ir suaugę patiria psichoemocinių sunkumų, sensorinė erdvė turi būti paruošta taip, kad joje žmogus galėtų pabūti bet kuriuo sau svarbiu ir reikalingu metu.

Erdvė, kurią Jūsų įstaiga gali ir nori skirti

Bet kuri įstaiga turi ribotą erdvę, tai yra visiškai suprantama, todėl svarbu gerai apsvarstyti, kurioje vietoje galite skirti kambarį, o gal koridoriaus kampą sensorinei erdvei. Jei norite ramaus kampo, atitinkamai turite parinkti ir paruošti kambarį. Galbūt tai bus koridoriaus gale, kabineto laisvame kampe, rūsyje, o galbūt reikia atsižvelgti ir į fizinį prieinamumą. Įsivaizduokime įvairių fizinių galimybių vaikus ir darbuotojus, įvairias stresines situacijas, kuriose niekas nenori keliauti iki ramybės ilgais koridoriais ir aukštais laiptais.

Kambarys turėtų būti apie 20 ir daugiau kvadratinių metrų. Be abejo, Lietuvoje yra ne vienas pavyzdys kai sensorinis kambarys yra įrengiamas maždaug 15-oje kvadratinių metrų, tačiau tokiais atvejais darbas gali vykti tik individualiai ir priemonių sąrašas tampa gana ribotas. Idealiu atveju, kambaryje turėtų tilpti iki 15 žmonių, kurie gali naudotis pakankamu plotu asmeninės erdvės (sėdėjimui ant žemės, energingam pajudėjimui, įvairių grupinių užduočių aktyviam atlikimui ir pan.).

Efektyvių priemonių pasirinkimas

Daugiausia analizės ir darbo reikalaujantis etapas – ką ir kaip rinktis iš visų įmanomų sensorinių priemonių.

Pirmas sprendimas jau padarytas – kokios veiklos čia turėtų vykti – aktyvios, žaidybinės ir neformalaus ugdymo ar nusiraminimo, susikaupimo, atsipalaidavimo, pasiruošimo darbui ir asmeninių resursų papildymo, ryšio kūrimo, kuris ilgainiui visada padeda kurti progresą.
Jei planuojate pirmo tipo erdvę – tegu ji būna šviesių sienų, atvirų erdvių, minkštų šviesių grindų, kuriomis galima lakstyti be batų.

Priemonės gali būti didelės, mobilios, taktilinės, skatinančios aktyvumą. Biudžetas gali būti ir nedidelis, ir rimtesnis, juk tokiame kambaryje įmanoma įsigyti ir interaktyvią sieną ar grindis arba tiesiog pritvirtinti “Švedišką sienelę”, supynes, hamaką, keletą gimnastikos kamuolių, sėdmaišių, balansinių lentų, smulkesnių taktilinių priemonių ir rimta pradžia bus padaryta. Svarbu švariai, tvarkingai bei saugiai paruošti kambarį, elektros instaliaciją, reguliuojamą apšvietimą (išmanios lemputės).

Jei, visgi, galvojate apie antro tipo kambarį (rimtesniam darbui su kitomis raidos sritimis, ne tik fizine), tuomet itin svarbus kambario paruošimas ir struktūra bei priemonės.

Juodasis sensorinis kambarys

Pirmiausia, aptarkime kiek netikėtą siūlymą – išdažyti sienas juodai, pakloti tamsią ir minkštą kiliminę dangą, įrengti vientisą apšvietimą ir, jei yra langai, pakabinti ilgas juodas užuolaidas.

Nešisigąskite – juodas kambarys ne liūdesiui ar gedului. Juodas kambarys, kuriame visuomet šviečia spalvota šviesa, skirtas mūsų neurologijai. Tokia erdvė ramina, leidžia pasijausti saugiai, kai sensorinės sistemos nėra nuolat atakuojamos įvairiomis nekontroliuojamomis išorinėmis stimuliacijomis. Tokia erdvė turi būti kruopščiai įrengta su svarbiausia taisykle priešakyje – mažiau yra daugiau.

Mažiau daiktų, priemonių ir dirgiklių pasiekia daugiau gerų rezultatų.

Geriausia, jei visas priemones, kurias pasirinksite, savarankiškai galėtų valdyti pats naudotojas ar jų grupė – pvz. šviesos spalvas, garsus ir vaizdus, kvapus ir taktilinių priemonių kiekius, sėdėjimo ar gulėjimo vietą ir pozą. Būtent taip, kai vaikas(ai) gali patys kontroliuoti išorinius stimulus, jie jaučiasi saugiausiai ir lengviau atsiveria ryšiui. Burbulinės kolbos ar sienelės, šviesų ir garsų panelės, fibro gijos – visos šios priemonės yra smagios ir gražios, turi po vieną ar kelias funkcijas, tačiau, jos tėra antriniai įrankiai, atliepiantys labai specifinius poreikius arba tiesiog pasigrožėjimui.

Mūsų patirtis rodo, kad efektyviausia turėti vieną bendrą sistemą, kuri lengvai leidžia kontroliuoti šviesą, garsą, vaizdą, o interaktyvus turinys yra kruopščiai atrinktas ir filtruotas bei kurtas pagal mokslines rekomendacijas. Tokia sistema jau įdiegta beveik 100 Lietuvos įstaigų – #SensorinėĮranga. Čia galite pasižiūrėti, kaip ji atrodo ir veikia realiai egzistuojančiame sensoriniame kambaryje ir susidaryti savo nuomonę.

Metodiniai mokymai sensorinio kambario naudotojams

Labai svarbu, kad Jūsų sensorinis kambarys turėtų metodinį, praktinį, teorinį, mokslinį pagrindimą, kad kiekviena priemonė turėtų savo tikslią paskirtį – ne vien dėl grožio ir malonumo. Sensorinės sistemos (aštuonios) turi savo aiškų veikimą, dirgiklius ir “ramintojus”, visos priemonės turi atitikti ne tik saugumo ir higienos normas, bet ir kokybės bei paveikumo.
Sensorinio kambario filosofija, vertybės ir naudojimo principai turi būti aiškūs, pagrįsti empiriniais įrodymais, metodiniai principai turi būti sukurti pagal naujausius neurologinius, psichologinius ir kitus vaiko pagalbos tyrimus.

Tačiau! Svarbiausias visos sensorinės erdvės principas – žmogiškasis ryšys!

Kas dirba kambaryje, jį prižiūri ir juo mėgaujasi?

Į šį klausimą, atsakymas turėtų būti labai paprastas – visi! Žinoma, geriausia turėti vieną asmenį (galbūt vaiko pagalbos specialistą, bibliotekininkę(ą) ar kitą motyvuotą, gebantį ir besidomintį žmogų), kuris prižvelgs, ar viskas veikia, ar viskas teisingai išjungta, laiku padės dezinfekcinį skystį prie durų ir aptvarkys už radiatorių sumestus žaislus, tačiau tai nėra svarbiausia Sensorinio kambario “prižiūrėtojo” užduotis.
Svarbiausia, kad kambarys būtų lengvai, dažnai ir visada, kai tik reikia, prieinamas; kad būtų darbuotojai, kurie jame jaučiasi gerai ir moka bei nori dalintis tuo geru buvimu su vaikais, kolegomis, tėvais.
Pedagogai ir kiti darbuotojai turėtų galėti ateiti po darbo ar laisvą minutę ir ramiai pasibūti su savimi bei atgauti vidines jėgas; tėvai galėtų būti pakviečiami į šį kambarį vienam ar kitam susirinkimui; neurotipinės raidos vaikais turėtų žinoti, kad jis skirtas visiems, kuriems to reikia, o atipinės raidos vaikai turėtų jausti ir patirti, kad tas kambarys yra jų. Ne už gerą elgesį, ne motyvacijai, ne priverstiniam buvimui, o tada, kai vidiniai resursai “nusėdę”, kai išsireguliavimas ima viršų, o sensoriniai dirgikliai nebesuvaldomi.

Svarbu!

• Sensorinis kambarys negali tapti “atlygiu už gerą elgesį”
• Sensoriniame kambaryje svarbiausias yra suaugusio ir vaiko kuriamas pasitikėjimu grįstas ryšys
• Sensorinis kambarys turi būti prieinamas visiems įstaigos nariams – įvairios raidos ir poreikių vaikams, pedagogams, darbuotojams.
• Prieš pradedant darbą sensoriniame kambaryje darbuotojams būtini ne tik techniniai, bet ir metodiniai mokymai
• Mažiau yra daugiau!