8 sensorinės sistemos (II dalis)

Skaitymo trukmė: 6 min.

Antrasis iš dviejų straipsnių apie aštuonias žmogaus sensorines sistemas. Pirmoji straipsnio dalis.

Nagrinėjant ir analizuojant žmogaus sistemas, kurios užtikrina pasaulio (aplinkos) ir savęs suvokimą, randamos aštuonios jutiminės (sensorinės) sistemos.

Nuo pat gimimo kasdienis dėmesys labiausiai kreipiamas į penkis pojūčius – lytėjimo, matymo, klausymo, skonio ir kvapo. Tačiau ne ką menkesnė svarba raidos ir ugdymo procesuose turi būti kreipiama ir į dar tris sensorines sistemas – vestibiuliarinę (leidžia jausti pusiausvyrą); propriocepcinę (kūno judėjimo) ir interocepcinę (kūno suvokimo).

Visos šios sistemos tiesiogiai susijusios su skirtingais smegenų centrais, todėl labai svarbu suprasti, kas su kuo ir kaip jungiasi. Šiame straipsnyje aptarsime šias sensorines sistemas:

1. Taktilinė (Lietimo)
2. Vestibiuliarinė (Pusiausvyros)
3. Propriocepcinė (Kūno judėjimo)
4. Interocepcinė (Kūno suvokimo)

Taktilinė (lietimas)

Taktilinė sistema apdoroja visą iš kūno ateinančią informaciją apie prisilietimą.

Taktilinė sistema prasideda nervų galūnėlėse odoje ir per neuronų tinklus keliauja į nugaros smegenis, iš ten į galvos smegenų kamieną, gumburą ir į sensomotorinę smegenų žievės sritį. Pastaroji, dėl daugybės jungčių su kitomis smegenų sritimis, kartu integruoja ir informaciją apie spaudimą, temperatūrą bei skausmą.

Taktilinė sistema yra itin svarbi žmonėms, turintiems sensorinės integracijos sutrikimus. Dauguma šių žmonių nėra jautrūs prisilietimui ar skausmui.

Ilgalaikėje perspektyvoje, prisilietimas turi įtakos tiek mokymosi gebėjimams, tiek socialiniam bei emociniam augimui. Teigiamas emocines patirtis keliantis prisilietimas yra susijęs su sklandesniu mokymusi, kalbos suvokimu, pagerėjusiu problemų sprendimu, greitesne fizine reabilitacija, sumažėjusia kraujotakos sistemos ligų rizika ir streso lygiu.

Šią sistemą galima stimuliuoti supažindinant su įvairiomis medžiagomis, tekstūromis, temperatūromis, masažuojant, piešiant, lipdant.

Puikiai veikia taktilinės lentos, ant kurių suklijuotos įvairių formų ir medžiagiškumo detalės. Galite jas pakabinti ant sienos mokykloje, darželyje – bet kuriame koridoriuje ar kambaryje.

Kontroliuojamoje sensorinėje aplinkoje draugauti su taktilika yra dar smagiau, nes nėra blaškančių elementų. Kai pats asmuo gali pasirinkti audiovizualinius stimulus taip, kad jie ramintų, o ne dirgintų, tuomet viena iš likusių sensorinių sistemų labiau „imasi darbo”.

Vestibiuliarinė (Pusiausvyros)

Vestibiuliarinė sistema padeda žmogaus kūnui balansuoti ant dviejų kojų ir orientuotis erdvėje. Stačią padėtį palaiko šios sistemos komunikacija su akių judesius kontroliuojančia smegenų dalimi. Kūno padėties erdvėje suvokimą lemia ausies maišelių ir pusratinių kanalų receptoriai. Pastarųjų yra trys rūšys, esančios maždaug stačiu kampu vienos kitoms:

• Horizontalusis kanalas fiksuojantis sukimąsi aplink vertikalią ašį (kaip sukamasi čiuožimo ant ledo metu);
• Priekinis pusapvalis kanalas aptinkantis judėjimą plokštumoje pirmyn ir atgal (kaip linksint galva);
• Galinis kanalas fiksuoja judesius priekinėje plokštumoje (kaip darant saulutę).

Kartu visos šios sistemos leidžia mums suvokti rotaciją visomis kryptimis.

Ši sistema reikšmingai veikia daugybę smegenų dalių:

• Smegenis (galvos, akių judėjimas ir bendra stovėsena);
• III, IV ir VI galvinius nervus (leidžia akims vienu metu fiksuoti dėmesį į judantį objektą ir susikaupti);
• Tinklainės formą (kūnui judant padėti suderinti cirkuliaciją ir kvėpavimą;
• Nugaros smegenis (balansavimas reaguojant į staigius refleksus);
• Gumburą (kontroliuoja galvos ir kūno motoriką).

Šią sistemą stimuliuojame šokinėdami, sukdamiesi, supdamiesi, ridendamiesi kulversčiais ir pan.
Taip pat galite pabandyti atsistoję rankas pasidėti ant kėdės atlošo ir pėdomis linguoti į priekį ir atgal, taip kad pėdų pirštai pakiltų, tuomet nusileistų ir kulnai pakiltų.

Sudėtingesnis vestibiuliarinio aparato stiprinimo pratimas yra šis – atsistoti ant minkšto pagrindo (pagalvė, paralonas ar pan.), užsimerkti ir žygiuoti vietoje keliant kojas. Rankomis galima prisilaikyti, tačiau ilgainiui jas patartina atpalaiduoti ir net ištiesti į priekį.

Norint suteikti sau ar vaikams dar didesnį iššūkį, siūlome ant grindų pasistatyti du objektus (geriausia nedūžtančius), maždaug pusantro metro atstumu vienas priešais kitą. Taip, kad galėtume apeiti juos „aštuonetuku”. Pirmiausia apeikite juos žiūrėdami žemyn, stebėdami, kad nenuspirtumėte eidami, o vėliau pakelkite akis ir žiūrėkite į vieną tašką tolumoje bei nenuleidę akių pakartokite ėjimą „aštuonetu” aplink pastatytas figūrėles.

Pratimus galima daryti vis sudėtingesnius, priklausomai nuo poreikio ir galimybių! Penkių pojūčių namuose stipriai ir aktyviai dirbama su kūno ir judesio terapija, kurios metu pusiausvyros, kūno judesio ir kūno suvokimo įgūdžiai yra labiausiai ugdomi. Tai vyksta ne per kūno kultūros tipo užduotis ir žaidimus, o per natūralų vaiko ar suaugusiojo poreikį judėti, atrasti ir pažinti.

Propriocepcinė (kūno judesio)

Propriocepcinė sistema leidžia suvokti raumenų ir sąnarių judesius, bendrą kūno poziciją erdvėje bei įdedamas pastangas jiems išjudinti. Ši sistema remiasi jutimine informacija gaunama iš vidinės ausies, raumenyse esančių ir jų susitraukimui jautrių receptorių bei sąnarius palaikančių raiščių.

Egzistuoja dviejų tipų propriocepcijos: sąmoningoji ir pasąmoninė. Propriocepcinė sistema yra viena iš pamatinių siekiant padėti sensorinės integracijos sutrikimus turintiems žmonėms. Daugybė priežasčių gali turėti įtakos šio suvokimo pokyčiams, pvz. greitas augimas paauglystėje, staiga pasikeitęs kūno svoris, dydis, riebalinio ir raumeninio audinių santykis, chemoterapija, vitamino B6 perdozavimas ar tiesiog nuovargis.

Apskritai dėl įpratimo prie padėties ar sensorinių stimulų, desensibilizacijos, mes dažniausiai sąmoningai nesuvokiame savo propriocepcinių pojūčių. Tai mums leidžia laisvai (nesąmoningai) perkelti dėmesį nuo vienos kūno dalies prie kitos.

Kaip žinoti, kad asmeniui trūksta propriocepcinio pojūčio?

• Intensyviai ir dažnai kanda / kramto daiktus, pvz. megztinio rankovę, rašiklį / pieštuką
• Hyperlankstūs sąnariai pvz. dažnai ir stipriai lenkia pirštus atgal dažnai (tarsi nebūtų kaulo), fiksuoja kelius (sukabina abu kelius ir stipriai spaudžia)
• Užsiima savistimuliacija trankydama(s) ranka žandikaulį, abi rankas ar kitas kūno dalis – stipriai, su atatranka
• Naudoja per daug jėgos spausdami daiktus, laikydami rankoje rašiklį
• Mėgsta žaisti gana grubiai ir stambiais sunkiais mostais, gali būti pernelyg grubus su kitais
• Sunkiai krenta ant grindų
• Mėgsta sunkiais žingsniais eiti ar bėgti
• Mėgsta sėdėti kelius laikydamas po savimi
• Dažnai laipioja supasi taip, kad nejaustų savo kūno svorio
• Vaikšto ant pirštų galų

Labiausiai propriocepcija stimuliuojama įvairių kūno terapijų metu:

• Suteikiant svorio pojūtį: ropojant, darant atsispaudimus, nešiojant pasunkintas priemones
• Suteikiant pasipriešinimo pojūtį: traukiant, stumiant
• Kilnojant svorius, pavyzdžiui sunkias knygas
• Skatinant širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą (bėgiojant, šokinėjant)
• Oralinėmis veiklomis, pavyzdžiui kramtant, pučiant burbulus
• Stipriais suspaudimais (tvirtai apsikabinant).

Skaitykite plačiau apie tai, kaip stimuliuoti propriocepcinę sensorinę sistemą (anglų kalba).

Penkių pojūčių namuose dirbančios kūno ir judesio terapeutės itin atidžiai nagrinėja vaiko gimimo, ankstyvosios fizinės raidos etapus, svarbūs klausimai ne tik kaip gimė ir koks buvo nėštumas, tačiau ir kada atsisėdo, ar ropojo, kaip ropojo ir pan. Darbas su kūnu absoliučiai neapsiriboja fiziologiniais potyriais, raumenų stiprinimu ir jėgos didinimu.

Interocepcinė (kūno suvokimo)

Interocepcinės sistemos dėka mes suvokiame pojūčius susijusius su fiziologine/fizine kūno būkle.

Interoceptoriai yra vidiniai jutikliai esantys organizmo vidaus gleivėse, audiniuose, skrandyje ir žarnyne, leidžiantys mums pajausti mūsų vidinius organus. Interocepcija yra susijusi su autonomine motorine kontrole ir fiksuoja tokius pojūčius kaip skausmą, temperatūrą, niežulį, pasikeitimus raumenyse ir vidaus organuose, vazomotorinį aktyvumą, alkį, troškulį ir deguonies poreikį. Dešiniajame pusrutulyje esanti sritis atsakinga už interocepcinius pojūčius, tad nieko keista, kad juos mes suvokiame subjektyviai, gana asmeniškai. Kai kurie mokslininkai teigia, jog visas mūsų gerovės suvokimas, energijos ir streso lygis remiasi fiziologinės kūno būklės interpretavimu. Jie mano, kad tai yra subjektyvių jausmų, emocijų ir savivokos pagrindas.

Interocepcijos pojūčio ugdymas gerina sensorinį (fizinį ir emocinį) sąmoningumą, mažina stresą ir lavina savireguliaciją.

Lavinimui padeda tokios veiklos kaip dėmesingo kvėpavimo pratimai, skirtingų emocijų pasireiškimo kūne atpažinimas, aukštesnio intensyvumo treniruotės. Labai svarbu, kad kūno pojūtis būti derinimas su emocijomis, t.y. tai, ką jaučiame kūne galėtume įvardinti emocijomis.

Galite pažaisti su šaltais ir karštais daiktais. Pvz. į vieną gertuvę (ar plastikinį butelį) pripilkite ledukų, o kitą – šilto vandens ir duokite vaikui į abi rankas. Interocepcija reiškia, kad gali būti sudėtinga atskirti ir pajusti skirtingas temperatūras, todėl galime pažaisti su vidiniais pojūčiais ir taip padėti kūnui save išgirsti.

Penkių pojūčių namuose dirbančios kūno ir judesio terapeutės integruoja fizinį ir psichinį kūnus, nes tik vientisume gali atsirasti balansas, erdvė priimti aplinką ir kitus žmones.

Šaltiniai

1. Cynthia J. Price and Carole Hooven. Interoceptive Awareness Skills for Emotion Regulation: Theory and Approach of Mindful Awareness in Body-Oriented Therapy (MABT). Front Psychol. 2018; 9: 798.; Published online 2018 May 28. doi: 10.3389/fpsyg.2018.00798
2. Proprioceptive system (Centre for Autism. Middletown)
3. Interoceptive Awareness Skills for Emotion Regulation: Theory and Approach of Mindful Awareness in Body-Oriented Therapy (MABT). Cynthia J. Price & Carole Hooven. Published online 2018 May 28.
4. 10 Interoception Activities and Strategies for Kids (Growing Hands-on Kids)