Autizmas: svarbiausia yra socialiniai ryšiai (apie „Son-Rise“ programą)
Pirmoji interviu su terapeute Raima Drąsutyte dalis
„Yra įvairių programų, skirtų vaikui su raidos sutrikimais adaptuotis ir įveikti sunkumus. Jos labai skirtingos. Lietuvoje iki šiol populiariausios tos, kuriomis vaikas mokomas atlikti konkrečius veiksmus ir už tai gauna atpildą. Vyksta vaiko dresiravimas. Neneigiu, kad tokios programos pasiekia rezultatų – vaikai geba atlikti tam tikras užduotis, lanko mokyklą.
Mūsų visuomenėje vaikų su sutrikimais turintys tėvai gąsdinami: „Jūsų vaikas negalės eiti į mokyklą ir negaus darbo“ arba dar baisiau – „Paklius į institucijas!“ Tėvams tai didžiulis stresas ir spaudimas. Jie bijo: „Kas su mano vaiku bus mokykloje?“, „O kas, jei jis neišmoks skaityti?“ Neatsižvelgiama, kad galbūt vaikai turi kitokių gebėjimų ir talentų, nei ramiai išsėdėti klasėje.
Bet yra ir kitokių programų, paremtų visai kitomis vertybėmis ir metodais.
Viena tokių yra „Son-Rise“ terapijos programa, skirta autizmo spektre esantiems ir/ar kitų sutrikimų turintiems vaikams, tokiais kaip Aspergerio sindromas ir kt. Ją sukūrė JAV gyvenantys Barry Kaufmanas ir Samahria Kaufman – tėvai, kurių sūnui anksti buvo diagnozuotas sunkus autizmas. Tais laikais – praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje – autizmą dar „gydydavo“ elektrošokais ir kitais baisiais dalykais. Tėvai nesutiko: „Ne, mes patys.“ Ir sukūrė programą, kurią pavadino „Son-Rise“ (angl. sūnaus pakilimas, žodžių žaismas su žodžiu sunrise – saulėtekis). Jos esmė ta, kad svarbiausiu dalyku laikomas ne gebėjimas spręsti matematikos uždavinius, o socialiniai ryšiai. Dabar tų tėvų sūnui Raunui virš 40 metų ir jis pats veda mokymus apie šią programą visame pasaulyje.
„Son-Rise” – svarbiausiu dalyku laikomas ne gebėjimas spręsti matematikos uždavinius, o socialiniai ryšiai.
Autizmo spektre esantiems žmonėms sunku bendrauti su kitais. Visa programa skirta tam, kad žmogus pradėtų socializuotis. Vėlesniuose etapuose pradedama mokyti tam tikrų dalykų, bet ne per muštrą, o atsižvelgiant į tai, kaip ir koks vaikas yra konkrečiu momentu.
Dalyvavau įvadiniame šios programos kurse Lenkijoje. Mokymus vedė pats Raunas. Programoje yra keletas principų ir vienas pagrindinių tas, kad tu „įeini“ į vaiko judesius (t. y. juos perimi ir atkartoji). Tai suveikia kaskart! Kai vaikas pajunta, kad tu kalbi jo kalba ir ne trauki jį į savo pasaulį, o pirmiausia ateini į jo pasaulį, – atrandamas pasitikėjimu grįstas ryšys. Juo remiantis po truputį vaiką imi kviesti pas save, į mūsų pasaulį. Ir pamažu jis ateina. Tai labai jaudinantis dalykas.
Būna momentų, kai žinai, kad dabar vaikas tikrai nieko neišmoks, nes jo smegenys tuo metu yra labai nesaugios. Tad ir nekiši jam abėcėlės. Bet jei su vaiku tiesiog būni, o jis, paprastai vengęs akių kontakto, staiga į tave žvilgteli, tuo momentu gali jam kažką pasiūlyti. Čia šios programos panašumas su kūno ir judesio terapija, kurioje taip pat vyksta vaiko atspindėjimas: terapeutė savo kūnu pajunta, kaip jaučiasi jis.
„Son-Rise“ programa turi vykti nuolatos, ji tampa tavo požiūriu ir kasdieniu elgesiu. Kartais tėvai turi mesti darbus, kad galėtų ja užsiimti. Tai – viena iš kritikos strėlių, nes tikrai ne kiekvienas gali sau leisti pragyventi nedirbdamas. Tačiau šioje programoje pagrindiniai terapeutai yra tėvai, nes juk jie myli ir geriausiai pažįsta savo vaiką.“
„Son-Rise“ programa turi vykti nuolatos, ji tampa tavo požiūriu ir kasdieniu elgesiu.
Apie mane
Esu menininkė, kūno ir judesio terapijos bei edukacijos praktikė. Baigusi Didžiosios Britanijos Integruotos kūno ir judesio terapijos institutą, kūrybinių terapijų metodus taikau darbe su suaugusiais ir vaikais, tarp jų – ir ypatingų poreikių vaikais.
