Ekranai vaikų gyvenimuose – drausti ar ne?
Jūs stovite parduotuvės kasos eilėje, o priešais jus – šeima, kurios mažiausiam nariui jau seniai atsibodo tėvų savaitės pirkinių paieškos, todėl vis garsiau ir garsiau nuobodulys perauga į veiksmus: iš artimiausios lentynėlės tyčia ir netyčia ima kristi viskas, kas lengva ranka pasiekiama, o sudrausminus – pasigirsta klyksmas. Po poros kartų viskas netikėtai nurimsta: mažylis ramiai maskatuoja iš vežimo kišančiomis kojytėmis, o tėvai nukreipę visų dėmesį į sulėtėjusį kasos darbuotoją vėl ramiai tariasi apie savaitgalio planus. Kas nutiko? Greičiausiai mama ar tėtis ištraukė iš kišenės savo telefoną ir davė jį vaikui. Ne kartą esame tai matę kavinėse, poliklinikoje ar viešuoju transportu keliaujant namo, o už namų uždarų durų dažnas vaikas valgo kartu su animaciniu filmuku, užmiega su įvairiais video ir visada, kai tik tėveliai nori šiek tiek „ramybės“, vaikas gauna galimybę suspaudyti visus įmanomus mygtukus telefonuose ar planšetėse.
Ekranai – telefonų, kompiuterių, televizorių, išmaniųjų apyrankių ar žaislų – neretai tampa tėvų gelbėjimosi priemonės iš nepatogių situacijų, tačiau tuo pat metu – ir vienas iš dalykų, ką sąmoningai norime (arba kartais bent pagalvojame, kad reikėtų) riboti augindami vaikus.
Mums jau kelia šypseną prisiminimai iš tų laikų, kuomet šeimos išvykose šalia sumuštinių dėžutės neatsiejamas kelionės atributas buvo milžiniškas popierinis Vilniaus, Kauno ar kito miesto detalus žemėlapis, arba kiek nerimo keldavo vėluojantis draugas, su kuriuo susitarėme susitikti dar naudojant močiutės laidinį telefoną. Technologijos, kasdien dažniausiai sutinkamos ekranų pavidalu, tikrai pakeitė mūsų kasdienybę, tačiau kodėl norime savo vaikams sukurti visai kitokią realybę?
Rekomendacijos, kurių nesilaikome
Ankstyva draugystė su ekranais vaikystėje yra siejama su neigiamomis vaiko raidos pasekmėmis, pavyzdžiui: prastesniu mokymusi, žema miego kokybe ar dėmesio sutrikimo problemomis. Laikomasi nuomonės, jog iki 2–3 m. vaikams reikėtų drausti bet kokį ekranų naudojimą. Serge Tisseron – vaikų psichiatras, Vakarų Paryžiaus Nanterre’o La Défense’o universiteto tyrimų direktorius – siūlo 3-6-9-12 taisyklę: vaikams iki 3 m. neleisti žiūrėti televizoriaus, iki 6 m. neleisti žaisti planšetiniais kompiuteriais, iki 9 m. neleisti naudotis internetu be tėvų priežiūros, o nuo 12 m. leisti naudotis internetu vieniems, nustačius aiškias taisykles.
Vilniaus universiteto psichologai ir medikai dvejus metus tyrė daugiau kaip 1000 Lietuvos šeimų, auginančių 1,5–5 m. vaikus. Išsiaiškinta, kad tėvai nesilaiko minėtų ir panašių rekomendacijų. Net du trečdaliai tirtų mažų vaikų Lietuvoje laisvadieniais leidžia prie ekranų vidutiniškai 2 valandas ir daugiau.
Vaikų pasiskirstymas pagal laiką prie ekranų (proc.). Šaltinis.
Patys tėvai įvardija, kad kuo ilgiau vaikams leidžiama būti prie ekranų, tuo daugiau jie turi emocinių sunkumų, elgesio problemų, o jų miego trukmė trumpesnė. Tad ar yra saugių ekranų naudojimo praktikų?
3-6-9-12 taisyklė: vaikams iki 3 m. neleisti žiūrėti televizoriaus, iki 6 m. neleisti žaisti planšetiniais kompiuteriais, iki 9 m. neleisti naudotis internetu be tėvų priežiūros, o nuo 12 m. leisti naudotis internetu vieniems, nustačius aiškias taisykles.
Laikas, turinys ir funkcionalumas – saugumo komponentai
1. Laikas
Dažnai vyrauja nuomonė, kad loginiams ir pažintiniams vaiko gebėjimams ekranai daro teigiamą įtaką, tačiau ir jais nereikėtų piktnaudžiauti – edukaciniais tikslais leisti laiką prie ekranų pakanka 30 min. per savaitę. Net ir „geriausias“ turinys nekompensuoja galimų sutrikimų dėl praleisto laiko prie ekranų. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į vaiko amžių: 30 minučių – 1 valandos laikas yra saugi riba ikimokyklinio amžiaus vaikams ir jokių reikšmingų pokyčių jų sveikatai ar elgesiui neturi. Ugdomosios programėlės, žaidimai ir net mokymasis naudotis elektroniniais prietaisais gali turėti teigiamos įtakos pažintiniams gebėjimams ir sveikatai, tačiau tik vyresniems vaikams – nuo 5 m.
Laiko, leidžiamo prie ekranų, poveikis mažų vaikų psichinei ir fizinei sveikatai (proc.). Šaltinis.
2. Turinys
Jei žinote posakį „esi tai, ką valgai“, nesunku suvokti, kad mūsų kuriama aplinka ir sprendimai lygiai tą patį daro su mumis pačiais: tai, ką žiūrime ar veikiame savo įrenginiuose, vienaip ar kitaip atsispindi mūsų elgesyje. Gausu kompiuterinių programų, kurios padeda treniruoti įvairius vaikų gebėjimus ar paversti ne visiems įdomias veiklas, pavyzdžiui, knygų skaitymą, kur kas interaktyvesnėmis. Tokiais tikslais naudojami ekranai neigiamų padarinių vyresnių vaikų gebėjimams nekelia, jei ribojamas naudojimo laikas.
3. Funkcionalumas
Vaikai ir suaugusieji medijas naudoja skirtingais tikslais. Tėvai dažniausiai televizorių naudoja kaip „auklę“ arba kaip apdovanojimą ar bausmę. Patys vaikai renkasi ekranus tuomet, kai nori atsipalaiduoti, jiems nuobodu arba kuomet reikalingas foninis garsas. Svarbu atkreipti dėmesį į vaikus ir jaunimą, turinčius autizmo spektro sutrikimą (arba paprasčiau – autizmą), nes yra socialinės funkcijos skirtumų. Pagal atliktą vokiečių mokslininkų tyrimą šie vaikai naudoja vaizdo žaidimus kaip galimybę bendrauti su bendraamžiais ir tokiu būdu jaustis priimtais, ir priešingai: kai kurie naudoja vaizdo žaidimus ir bendrai ekranus tam, kad išvengtų socialinės sąveikos ar kompensuotų draugų trūkumą.
Ekranų funkcionalumo svarba turintiems autizmo sutrikimą
Atlikę minėtą tyrimą, mokslininkai nusprendė, kad visgi galima teigti, kad ekranai daro teigiamą įtaką vaikams, pasižymintiems autizmu, „perbalansuodami“ daugybę aplinkoje esančių dirgiklių. Tai gali būti foninis garsas miego metu, taip pat televizoriaus naudojimas kaip foninio triukšmo (bet ne vaizdo) dienos metu. Naudojantis ekranais gali būti vystomi tam tikri įgūdžiai: kalba, socialinės kompetencijos. Tėvai dažnai įvardija, kad vaikai stengiasi atkartoti girdimus garsus ar imituoti matytas situacijas. Buvo atliekami įvairūs tyrimai, kokios technologijos ir jų turinys iš tikrųjų padeda mokytis šiems ypatingiems vaikams ar jauniems žmonėms. Nurodoma, kad tai vaizdo įrašai ar žaidimai, kurie pagrindinį dėmesį skiria socialiniams ir komunikaciniams įgūdžiams (kalbai, emocijų atpažinimui), pavyzdžiui, pasakos, aiškinamosios istorijos prieš miegą, kurios padeda itin paprastai suprasti sudėtingus procesus.
Profesionalų sukurtos audiovizualinės sensorinės priemonės su atrinktu ir patikrintu turiniu, naudojamos pagal aiškias metodikas ir principus, tampa geru pakaitalu laisvai naudojamiems video žaidimams telefone ar kompiuteriuose. Su specialisto pagalba pagal poreikį individualiai parenkami audiovizualiniai stimulai dažnai leidžia efektyviau sukurti ryšį, pasitikėjimą ir paskatinimą bei edukacinę erdvę.
Kalbame apie vaikus, bet nepamirškime pasirūpinti ir savimi
Itin dažnai televizorius yra neatsiejama laiko, kuomet susirenka visa šeima pabūti kartu, dalis. Atkreipiamas dėmesys, kad tėvai, auginantys autizmo sutrikimą turinčius vaikus, patiria daug daugiau streso ir pasižymi didesniu nerimu nei kiti – juk ne visada lengvai pavyksta mėgautis ramiu šeimos laiku, todėl televizorių taip pat patariama naudoti kaip foninį garsą, kuris skirtas ne tik vaikams, bet ir tėvų nesąmoningai galimybei atsipalaiduoti. Tik nesuklyskite – televizorius neturi diktuoti pokalbio temų ar visus dienai įtraukti į ekraną.
Grįžtant prie mūsų klausimo, ar reikia drausti ekranus vaikų gyvenimuose, atsakome – ne. Juk savęs jau nebeįsivaizduojate su minėtu popieriniu žemėlapiu, važiuojančių šeimos atostogų kažkur į Europos miestus, ar ne? Tad ir iš vaikų kasdienybės nereikėtų atimti to, kas yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Atsiminkite: naudojimosi laikas, ką žiūrime ar naudojame ir kokiu tikslu tai darome yra vaikų saugumo garantas, priklausantis nuo jūsų pačių.
Naudingos nuorodos
- Straipsnis „Parents, Children, Screens, and the 3-6-9-12 Rule“
- 2017–2018 m. tyrimas, atliktas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „Šiuolaikinės informacinės technologijos ir mažų vaikų sveikata“
- Tyrimas „Caregiver Reports of Screen Time Use of Children with Autism Spectrum Disorder: A Qualitative Study“
