Gerai jaustis savo kūne: integruota kūno ir judesio terapija
Kūnas ir protas veikia išvien. Tačiau dažnas savo kūne nesijaučiame labai patogiai. Su terapeuto pagalba raidos sutrikimų turintis vaikas gali išmokyti savo kūno sistemas dirbti lengviau, lanksčiau, geriau.
„Integruota kūno ir judesio terapija yra somatinė terapija (sōma graikiškai reiškia kūnas), ji jungia vakarietiškos medicinos žinias su rytietiškomis. Nuo kitų psichologinių mokyklų ji skiriasi tuo, kad tai ne tik terapija, bet ir praktika, edukacija. Tai reiškia, kad čia žmogus gali, su terapeuto pagalba, iš naujo išmokyti tam tikras savo kūno sistemas, kurios vėliau pačios prisitaiko prie įvairių gyvenimo situacijų.
Integruota kūno ir judesio terapija skirta ir suaugusiems, ir vaikams. Ji ypač tinka ypatingų poreikių vaikams. Įprastinė vakarietiška medicina gydo atskirai: jei turi psichologinių problemų, eini pas psichologą, jei skauda ausis – pas LOR. O kūno terapijoje žmogus suvokiamas kaip holistinė būtybė, vienovė. Čia vienu metu orientuojamasi ir į kūną, ir į protą, ir į jausmus.
Kūno terapijoje žmogus suvokiamas kaip holistinė būtybė, vienovė. Čia vienu metu orientuojamasi ir į kūną, ir į protą, ir į jausmus.
Įkūnytas buvimas
Man šioje terapijoje svarbiausias būdas, padedantis kurti ryšį su vaiku, yra autentiška judesio praktika. Tai terapinio buvimo įgūdis, padedantis labiau suprasti ir atliepti vaiką, pamatyti, ko jam iš tiesų reikia. Kartais akivaizdžiai matosi, o kartais kryptį nurodo nuojauta. Ir tėvus nuolat kviečiu: atsisėskite ir tiesiog paliudykite savo vaiką. Liudyti – tai pamatyti, kur, kaip ir koks vaikas dabar yra iš tikrųjų, atmetus mano norus, koks jis turėtų būti. Tai buvimas su vaiku čia ir dabar – palaikymas saugios erdvės, kurioje jis galėtų būti toks, koks iš tikrųjų yra.
Liudyti – tai pamatyti, kur, kaip ir koks vaikas dabar yra iš tikrųjų, atmetus mano norus, koks jis turėtų būti.
Ši praktika labai svarbi ir terapeutui. Pastebima, kad kūno terapeutai jos pradeda mokyti ir kitus specialistus bei gydytojus. Tai įkūnytas, autentiškas buvimas – priešingybė suaugusiųjų projekcijoms, tokioms kaip „Noriu, kad mano vaikas jau pradėtų vaikščioti“. Labai lengva vadovautis tik protu ir vaiką raginti daryti tai, ko norime mes. Bet vaikui reikia ne to. Galbūt atsitraukus ir leidus jam pabūti jis pats pradės daryti tai, ką jam reikia daryti. Svarbiausia – palaikyti jam erdvę. Pamenu, dirbant specialiųjų poreikių darželyje vienas vaikas vis prašydavo, kad su juo tiesiog pabūčiau. Tuomet, pasijutęs saugus ir savimi, pradėdavo veikti, kalbėti. Vaikai labai dažnai paprasčiausiai nesijaučia saugūs.
Ar gerai jautiesi savo pačios kūne?
Autizmo spektro vaikučių sensorika ir neurologija kitokia nei daugumos kitų vaikų. Mes, kūno ir judesio terapeutai, sakome, kad autizmo spektro vaikai nelabai gerai jaučiasi savo pačių kūne. Žinoma, kiekvienas ne visada gerai jame jaučiamės, tačiau kai kurie vaikai su autizmu apskritai gali nesuvokti ribų, kur baigiasi „aš“ ir prasideda kitas. Tai sutrikęs savęs suvokimas erdvėje. Įsivaizduokite jausmą, kai nežinai, kur esi – juk gali būti labai baisu. Kitam galbūt staiga priešais atsiveria didžiulė skylė ir jis negali to slenksčio pereiti, rėkia. Tai susiję su savo fizinio kūno ribų nejautimu, todėl ribų suteikimas ir įžeminimas ramiu prisilietimu jiems padeda geriau pajausti, kur jie yra, ir suteikia saugumo jausmą.
Tikiu, kad pokyčiai vyksta tada, kai vaikas jaučiasi saugus ir suprastas.
Kai kurie vaikai nejautrūs skausmui. Vienas berniukas kažką užsimetė ant kojos. Matau: akys nustebo, jam turėtų skaudėti, bet jis ne visai suvokia, kas nutiko – nervų sistema jam neperduoda informacijos, nes jos jautrumas sumažėjęs. Kitas atvirkščiai – itin jautrus ir net paprastas prisilietimas jam gali būti skausmingas. Kai kurių sutrikimų turinčių vaikučių nervų sistema neatskiria garsų, tad, tarkime, parduotuvėje visi garsai jiems atrodo vieno lygio, sunku atskirti jų šaltinį. Vaikui tai gali sukelti didžiulį skausmą – jis rėkia, daužosi. Aplinkiniai žvilgsniais smerkia tėvus, šie susigėsta, o vaikas išgyvena siaubingą pykčio priepuolį, nes jo kūnas tiesiog negali pakelti tiek daug neaiškių garsų. Terapijos metu su tuo dirbame, pratiname nervų sistemą. Tikiu, kad pokyčiai vyksta tada, kai vaikas jaučiasi saugus ir suprastas.
Judesių spiralė
Kita vaikams taikoma šios terapijos sritis yra ankstyvųjų kūno judesio modelių terapija, ypač tinkanti ir reikalinga autizmo spektre esantiems vaikams. Nuo tada, kai pradedame vystytis mamos pilve, iki maždaug mums sukanka treji, formuojasi mūsų judesių pagrindas, kuriuo remiantis vėliau vyksta visi kiti judesiai. Kad viskas eitųsi sklandžiai, mūsų kūnas ir kiekviena jo ląstelė natūraliai ieško pačių lengviausių būdų būti ir judėti (beje, judesys apskritai yra savęs suvokimas; tai gali būti ir fizinis judėjimas, ir kalba, ir mąstymas). Tačiau egzistuoja galybė trukdžių, kurie neigiamai veikia tų procesų sklandumą. Tai gali būti kartų traumos, stresas, karai, maistas, įvykiai nėštumo metu – visų mums ir mūsų vystymuisi įtaką dariusių veiksnių net ir nežinome.
Dar būnant gimdoje atsiranda refleksai ir kai kurie ankstyvieji judesiai; gimę kūdikiai toliau mokosi judėdami. Ankstyvųjų judesių modelių seka yra kaip spiralė, judesiai eina vienas po kito: atiduodu svorį žemės traukai, verčiuosiu ant pilvo, keliu galvytę, atsistumiu, siekiu, šliaužiu, ropoju, stojuosi, vaikštau… Tačiau tyrimais nustatyta, kad autizmo spektre esantys vaikai daugelį tų etapų yra praleidę arba praėję labai pavėluotai. Jei vaikas šių neurologinių judesių etapų nepraėjo, jo smegenys neteko tam tikros galimybės – savotiško orientuotis padedančio žemėlapio. Tiesa, mes, žmonės, esame kūrybiški organizmai ir net esant trukdžiams atrandame būdų juos įveikti ar apeiti. Tačiau tai vis tiek gali daryti didelį poveikį mūsų raidai.
Judėti vaikai pradeda norėdami išplėsti savo ribas, kažko siekdami aplinkoje. Išmokus lengviau ropoti vystosi smegenys, tarpusavyje pradeda bendrauti abu jų pusrutuliai. O kadangi tai susiję su kalba, vaikas gali pradėti geriau kalbėti.
Daug vaikų kažkurį etapą yra praleidę dėl tėvų noro juos, pavyzdžiui, per anksti pasodinti. Bet su autizmu kiek kitaip: ką reiškia vaiko bandymas stotis dar neišmokus ropoti? Įtampą. Vaikiukas, kuriam reikia gerai pagulėti ant žemės, bando eiti ir taip ne iki galo išgyvena ypatingą dalyką: ryšį su žeme. Tai labai svarbu, nes žemė mums padeda, savo gravitacijos jėga mus palaiko.
Ši terapija suteikia galimybę vaikams – o taip pat ir suaugusiems – praleistus etapus pereiti taip, kaip gamtos buvo numatyta, kad žmogui būtų lengviau. Taip atsiranda daugiau sąmoningumo. Terapeutės darbas yra padėti, pvz. inicijuoti šliaužimą, pagelbėti atsispiriant, kad vaikas pasiektų norimą daiktą. Geras pavyzdys yra ropojimas. Tarkime, vaikas neropojo arba pradėjo ropoti labai vėlai ir tai daro dešine ranka ir dešine koja vienu metu. Pabandykite patys: nepatogu. Nesakau „neteisinga“, bet ropojimo pozoje tiesiant dešinę ranką pajunti, kad natūraliai kartu tempiama kairė koja. Tai rodo, kad kūnas integruotas, jaučia ryšį. Judėti vaikai pradeda norėdami išplėsti savo ribas, kažko siekdami aplinkoje. Išmokus lengviau ropoti vystosi smegenys, tarpusavyje pradeda bendrauti abu jų pusrutuliai. O kadangi tai susiję su kalba, vaikas gali pradėti geriau kalbėti.
Žaidžiame savo gimimą
Žinome, kad vaikai dažnai žaidžia savo gimimą arba buvimą mamos pilve. Vienaip ar kitaip tai daro beveik visi vaikai iki trejų metų – jų mėgstami landžiojimai, lindimai į tunelius dažnai signalizuoja to vieno svarbiausių žmogaus gyvenime patyrimo vaidinimą, išgyvenimą per žaidimą. Vaikai jį nesąmoningai prisimena. Mes, kūno terapeutai, turime tam tikrus metodus ir judesius, kuriais šių žaidimų metu vaikui padedame, palaikome ribas. Stebint iš šono tokia terapijos sesija gali atrodyti kaip paprastas žaidimas su žaisliukais. Bet embriologijos specialistai sako, kad kūdikiai apie savo gimimą pasakoja judesiais – tik reikia mokėti juos suprasti. Labai svarbu klausyti ir nuoširdžiai palaikyti: „Taip, žinau, tau buvo nelengva“. Juk gimimas yra tikra herojaus kelionė.
Man atrodo svarbiausia vaiku tikėti ir pasitikėti. Tėvų, terapeutų lūkesčiai, noras vaikus „pataisyti“ šiems kelia įtampą, ypač – tokiems išorei jautriems vaikams kaip autizmo spektre esantieji. Jie viską jaučia.
O vaikučiai, kurie neurologiškai yra kitokie, ir savo gimimą parodo ypatingai. Dažnam jų ypač reikia išbūti tą momentą, nes galbūt gimė per Cezario pjūvį ar kitaip ne visai sklandžiai. Vaikas pasąmoningai nori dar pabūti toje erdvėje. Tuomet žaidžiame: tu praeik pro tunelį, jo gale aš tavęs lauksiu. Vaikai labai džiaugiasi žinodami, kad yra laukiami. Arba, būna, nueina į kambariuką ir užtraukia užuolaidėles, pasislepia. Tada bendraujame per tą savotišką membraną tarp mūsų. Toks gimimo momento išgyvenimas darkart žaidimo forma daugeliu atveju labai pasiteisina. Beje, suaugę taip pat gali tai daryti.
Terapijos poveikis
Kiekvienam vaikui, žinoma, vis kitoks. Vienų sensorika pagerėja, kiti pradeda lengviau, laisviau, užtikrintai judėti, treti – sklandžiau ropoti (reiškia, smegenys perdavė būdą, kaip save geriau ir lengviau jausti). Yra ir daug netiesioginio poveikio, nes kūno ir judesio terapija yra visuminė – pokyčiai gali išryškėti visai kitoje srityje, nei iš pradžių manėme. Darželyje, kuriame dirbau, vienas vaikas dažnai mušdavo kitus. O pas mane atėjęs vis prašydavo, kad jį apglėbčiau, tarsi jis būtų gimdoje. Per terapijos sesiją mano dėmesys skirtas jam vienam. Po kurio laiko jis pradėjo nei iš šio, nei iš to kalbėti. Supratau, kad apie santykius. Ir darželyje vis mažiau konfliktavo su kitais.
Man atrodo svarbiausia vaiku tikėti ir pasitikėti. Tėvų, terapeutų lūkesčiai, noras vaikus „pataisyti“ šiems kelia įtampą, ypač – tokiems išorei jautriems vaikams kaip autizmo spektre esantieji. Jie viską jaučia. Tėvams, žinoma, labai sunku: vaikai su sutrikimais reikalauja specifinio buvimo, nors dėl to jie visiškai nekalti. Tėvai turi prie jų taikytis, tačiau dažniausiai prie „normų“ arba tėvų lūkesčių bandoma taikyti vaikus. Bet jei tu vaiką priimi tokį, koks jis tuo metu yra, kartu suteiki jam erdvę ir tam tikrų įrankių, bandai jį suprasti ir kalbėti jo kalba – tuomet gali įvykti nuostabūs dalykai. Svarbiausia – vaiku visada tikėti 100 procentų.“
Apie mane
Esu menininkė, kūno ir judesio terapijos bei edukacijos praktikė. Baigusi Didžiosios Britanijos Integruotos kūno ir judesio terapijos institutą, kūrybinių terapijų metodus taikau darbe su suaugusiais ir vaikais, tarp jų – ir ypatingų poreikių vaikais.
