ADS protrukis
Skaitymo trukmė: 5 min.

Pereinamieji laikotarpiai būna itin sudėtingi. Jie tampa tikra kankyne. Mūsų dukters pykčio priepuoliai varginantys, skausmingi ir ilgalaikiai. Ilgą laiką jautėmės vieniši savo kasdienėse kovose. Tada sužinojome, kad tarp aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADS) bei staigių pykčio protrūkių yra ryšys. Taip pat susipažinome su keliomis specialistų siūlomomis strategijomis, padedančiomis kiekvienam šeimoje susigrąžinti ramybę.” – Paula Schuck

Ji vėl nubudo rėkdama. Šią savaitą tai – jau penktasis ar šeštasis kartas. Nebesuskaičiuoju. Jauniausioji dukra garsiai prieštarauja daugumai pereinamųjų darbų, tačiau labiausiai ji šaukia, kai reikia lipti iš lovos. Guldymas miegoti gali baigtis panašiais audringo pykčio protrūkiais su garsiais reikalavimais: „Užsičiaupk!“ arba „Man tas pats“. Kartais ji tiesiog burbteli: „Nebekalbėk!“

Rėkimas tapo mūsų rytine kasdienybe. Kartais – ir naktine. Išbandėme daugybę skirtingų taktikų: ramiai kalbėti, šnabždėti, ignoruoti, riboti, išjungti internetą, tačiau vis tiek viskas dažnai baigiasi ir prasideda rėkimu. Jos pykčio priepuoliai mums tapo kasdiene kančia namuose. Tiesa, kartais jie pasireiškia ir mokykloje.

„Išlikti ramiam gali tik iš pirmo žvilgsnio pasirodyti lengva, tačiau būtent tai iš tiesų gali būti vienas iš sunkiausių užduočių vaikų auklėjime,“ aiškina Haranin. „Jei tėvai į pykčio priepuolius reaguoja su frustracija, šaukimu arba pykčiu, jie nesąmoningai sustiprina ir palaiko tokį elgesį, su kuriuo susidurs ir ateityje. Tėvai, kurie tokiose situacijose sugeba išlikti ramūs, ignoruoti piktus žodžius ir elgesį, geba atkreipti dėmesį į pozityvesnį ir tinkamą elgesį, padeda vaikams mokytis, kaip galima elgtis kitaip.“

Kai ji buvo mažesnė, dėmesio atitraukimas ir nukreipimas kitur kartais suveikdavo. Kartais turėjome būti itin kūrybingi dainuodami, šokdami ar darydami kažką neįtikėtinai kvailo, kad visiškai atitrauktume jos dėmesį, sustabdytume jos pykčio priepuolį, sušvelnintume jį ir galėtume toliau užsiimti kasdieniais reikalais. Visgi dažnai ji nenurimdavo.

Ištisus metus galvojome, kad toks jos charakteris ir tiesiog reakcija į pereinamuosius laikotarpius. Bet tada perskaičiau, kad negatyvus nenuspėjamas elgesys ir ADS kartais pasireiškia kartu. Būtent dėl to mums pasidarė įdomu, ar kiti tėvai, turintys vaikų su ADS, susiduria su tuo pačiu. Jei taip, kaip jie susitvarko su šia problema, ir, ką pataria specialistai, kaip elgtis tokiais atvejais?

Ar mano vaiko priepuoliai yra susiję su ADS?

„Iš tiesų, tai yra nesugebėjimas įveikti frustraciją ir kontroliuoti savo emocijas. Štai dėl ko jie dažnai ožiuojasi,“ – sako Vinay Saranga, Šiaurės Karolinos Sarangos psichiatrijos ligoninės gydytojas.
Pasak Sarangos, pasiruošimas dienai mokykloje yra susijęs su daug atskirų veiksmų. „Turi išsirinkti drabužius, papusryčiauti, apsirengti, susidėti į kuprinę mokyklos reikmenis, galbūt net ir pietus. Ir viską pasiruošus stovėti prie durų. Papildomai prie viso šio mišinio pridėkite ADS ir visi šie maži veiksmai ryte gali tapti pernelyg sudėtingi.

Kartais būna ir daugiau priežasčių, sako Saranga, pastebėdamas, kad neprognozuojamą elgesį taip pat gali paskatinti nerimas, mokymosi sutrikimai arba prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas (PNS).

„Ne visiems vaikams, turintiems ADS, yra būdingas neprognozuojamas elgesys, nors daugumai būtent taip ir yra. Vaikams su ADS kyla didesnė rizika negu jų bendraamžiams pasireikšti arba išsivystyti prieštaraujančiam ir detrukciniam elgesiui,“ sako Emily C. Haranin, licencijuota daktaro laipsnį turinti psichologė iš Los Andželo vaikų ligoninės.

Dėl kelių bendrų savybių vaikams su ADS atsiranda didesnė neprognozuojamo elgesio rizika. Nesugebėjimas kontroliuoti impulsų, emocinė disreguliacija, dirglumas ir slypintys nuotaikų sutrikimai – viskas gali tapti neprognozuojamo elgesio priežastimi.

Net jei vaikai išauga neprognozuojamą elgesį, tiems, kurie turi ADS ir negauna pažangiosios praktikos gydymo, kyla didesnė rizika vėliau patirti daugybę psichikos sveikatos problemų, įskaitant depresiją, nerimą ar medžiagų vartojimo sutrikimus.

Karen Dawkins, gyvenančios Rolyje, Šiaurės Karolinoje, sūnui diagnozuotas bendravimo sutrikimas ir ADS. Kai buvo jaunesnis, jis dažnai pratrūkdavo pykčiu. Mokydamiesi namuose Karen su sūnumi, kuriam dabar yra 22 metai ir kuris šiuo metu studijuoja kolegijoje, daug dirbo, kad išmoktų perskaityti žmones ir suprastų socialines užuominas, padedančias kovoti su jo frustracija. Kol jis stengėsi susidoroti su socialiniais ir akademiniais lūkesčiais vidurinėje mokykloje, nuolat patirdavo pykčio priepuolius. Kolegijoje jaunuolis suprato, kad fizinis aktyvumas ir griežtas grafikas padeda jam įveikti stresą. Mama tvirtina, kad kolegiją jis baigs laiku ir kad jis pats sau tapo geriausiu patarėju.

„Svarbu dirbti su gydytojais ir psichinės sveikatos specialistais, turinčiais patirties vertinant ir gydant ADS. Jie gali bendradarbiauti su tėvais, kad atpažintų priežastis, slypinčias kiekvienu unikaliu atveju atskirai, ir padėtų išsiaiškinti kitas galimas priežastis,“ sako Haranin.

Išlikti ramiam priepuolių metu

Jennifer Van Huss – 9-erių Hayden, kuriam diagnozuotas ADS, mama. Paėmus daiktus arba elgiantis ne taip, kaip jam patiktų, arba, kai jis kartais nori imtis naujos veiklos, berniukas rėkia, laužo daiktus, pabėga ar tiesiog žaloja save.

Saranga pataria tėvams daryti viską, kad panašiose situacijose išliktų ramūs. Jei pratrūksite arba priimsite situaciją asmeniškai, konfliktas tik paaštrės, o vaiką tai dažnai tik dar labiau sudirgins. Raskite progų ne pykčio priepuolių metu vaiką pagirti už gerą elgesį, taip parodydami, kad neskirsite savo dėmesio netinkamam elgesiui, kuris jums nepriimtinas,“ pataria jis.

„Išlikti ramiam gali tik iš pirmo žvilgsnio pasirodyti lengva, tačiau būtent tai iš tiesų gali būti vienas iš sunkiausių užduočių vaikų auklėjime,“ aiškina Haranin. „Jei tėvai į pykčio priepuolius reaguoja su frustracija, šaukimu arba pykčiu, jie nesąmoningai sustiprina ir palaiko tokį elgesį, su kuriuo susidurs ir ateityje. Tėvai, kurie tokiose situacijose sugeba išlikti ramūs, ignoruoti piktus žodžius ir elgesį, geba atkreipti dėmesį į pozityvesnį ir tinkamą elgesį, padeda vaikams mokytis, kaip galima elgtis kitaip.“

Van Huss tvirtina, kad jos šeimai padeda švelnus kalbėjimas arba kartais tiesiog tokio elgesio ignoravimas. Derėjimas gali taip pat būti veiksmingas. Ji pripažįsta, kad šaukimas, nusileidimas arba situacijos skubinimas turi visiškai priešingą efektą.

Kaip apdovanoti už ramų elgesį, o ne pykčio priepuolius

Neprognozuojamo elgesio vaikams kasdien naudinga su tėvais ar globėjais praleisti šiek tiek laiko darant kažką malonaus (tarkime, dainuoti mašinoje, skaityti pasakas prieš miegą, žaisti parke). Kai jūsų vaikas supyksta ir šaukia, svarbu abiems nukreipti dėmesį į tokią teigiamą patirtį ir prisiminti viską, dėl ko mylite savo vaiką.

Kitos strategijos, pavyzdžiui, aiškus ir nuspėjamas tvarkaraštis sunkiu laiku, gali būti veiksmingos mažinant pykčio protrūkius. Nebrangūs ar visiškai nieko nekainuojantys apdovanojimai ir prizai (t. y. papildoma istorija ar pasaka prieš miegą, mėgstamos košės pasirinkimas) gali būti derinami su sėkmingu tvarkos laikymusi, kad padėtų didinti motyvaciją.

„Dauguma vaikų išauga tokį elgesį, ypač kai tėvai į tai reaguoja deramai ir su šiluma. Visgi, net jei vaikai išauga neprognozuojamą elgesį, tiems, kurie turi ADS ir negauna pažangiosios praktikos gydymo, kyla didesnė rizika vėliau patirti daugybę psichikos sveikatos problemų, įskaitant depresiją, nerimą ar medžiagų vartojimo sutrikimus. Dabartiniai geriausios mokyklinio amžiaus vaikų, turinčių ADS, gydymo praktikos tyrimai rodo, kad gydymo vaistais ir terapijos derinimas yra veiksmingiausias gydymo būdas,“ sako Haranin.

Patarimų pritaikymas praktikoje

Kai dukra rėkia, nuolat tenka kovoti su savimi, kad neįsitrauktum į jos pykčio priepuolius. Žinau, kad būtina išlikti ramiai, ir bandau taip daryti, tačiau ne visada man pavyksta. Specialistų konsultacijos ir kitų tėvų, auginančių vaikus su ADS, patarimai padeda tokiais sunkiais laikotarpiais. Apie kai kurias veiksmingiausias strategijas sužinojau būtent tokių pokalbių metu.

Kai dukra buvo labai maža, nuolat švelniai su savimi kalbėdavausi, kad nusiraminčiau. „Būtent aš esu suaugusi čia,“ sakydavau sau. „Aš suprantu tai.“ Susivokiau, kad tai ėmiau daryti daug dažniau, kai pradėjau ieškoti pagalbos. Ramumas pykčio protrūkių metu iš tiesų sutrumpina tokių priepuolių trukmę.
Pastaruoju metu bandau būti kantresne net su pačia savimi. Vis sau primenu, kad prieš imdamasi spręsti neigiamus emocinius protrūkius pirmiausia turiu nusiraminti pati. Tai man padeda geriau suvaldyti jos neprognozuojamą elgesį.

Neprognozuojamo elgesio vaikams kasdien naudinga su tėvais ar globėjais praleisti šiek tiek laiko darant kažką malonaus (tarkime, dainuoti mašinoje, skaityti pasakas prieš miegą, žaisti parke). Kai jūsų vaikas supyksta ir šaukia, svarbu abiems nukreipti dėmesį į tokią teigiamą patirtį ir prisiminti viską, dėl ko mylite savo vaiką.

Kaip Haranin ir Saranga pataria, itin stengiuosi pastebėti teigiamą elgesį ir kokiu nors būdu jį paskatinti. Malonu pranešti, kad tokie veiksmai pakeitė ir mano dukters požiūrį. Draugė Jennifer padėjo man pripažinti (švelniu ir palaikančiu būdu), kad aš dažnai skubu išspręsti situaciją, nes stengiuosi laiku suspėti į darbą. Toks požiūris kartais gali sukelti pykčio priepuolius ar juos pasunkinti. Taigi, dabar aš skiriu laiko tiek, kiek reikia, kad neskubėdama ir be streso susidoročiau su užduotimi. Anksčiau vis klausdavau savęs: „Kaip galėčiau greitai tai išspręsti?“ Dabar pereinamaisiais ir sunkiais laikotarpiais elgiuosi lėčiau ir vietoj to klausiu: „Ko jai reikia?“

Praeitą vasarą, kai iškilo grėsmė, kad toks elgesys mus tiesiog sunaikins, kreipiausi į dukters psichiatrą, kuris dar kartą peržiūrėjo jos gydymą. Be to, jis priminė, kad ramybė ir nuolatinė parama turi įtakos, ir, kad jei jai viskas gerai, kartais geriau tiesiog išeiti iš kambario.

Šiandien – pirmadienis, ir šis rytas buvo ramus. Iš tikrųjų, niekas nepažadino rėkdamas ar reaguodamas į pykčio protrūkį. Turėjome 3 ar 4 nuostabias dienas iš eilės be priepuolių. Aš vis dar jaučiuosi taip, tarsi vaikščiočiau plonu ledu, tačiau tai jau yra pažanga ir man ji labai patinka.

Straipsnis verstas iš „ADDitude” žurnalo – Why Your Child’s ADHD Outbursts Are So Explosive — and Isolating. Autorė: Paula Schuck.

ADS pagalba Penkių pojūčių namuose

Penkių pojūčių namuose padedame šeimoms, auginančioms vaikus su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu. Kiekvienas atvejis – unikalus, dėl to kviečiame registruotis įžanginiams susitikimams, kurių metu mūsų centro specialistai galės susipažinti su Jūsų vaiko sunkumais ir pateikti rekomendacijas, kaip efektyviausiai padėti Jūsų vaikui ir visai šeimai.