Skaitymo trukmė: 5 min.

Vaikui geriau įsisąmoninus savo kūną, smegenyse atsiranda daugiau vietos kalbai ir aplinkos pažinimui. Tai padaryti padeda kūno ir judesio terapija, kartu integruojant ir kitus metodus, tokius kaip „Minkštoji šeimos mokykla“, kuri moko su vaiku visada bendrauti pozityviai.

Nelaistyti piktžolių

„Auginu sūnų ir žinau, kaip vaikai geba „nuskaityti“ tavo vidų, kūną, emocijas; jie „nulaužia“ visas mūsų dirbtinai išmoktas tiesas. Todėl su vaikais turime būti labai nuoširdūs. Terapijos metodus, kuriuos dabar taikau, intuityviai žinojau dar prieš pradėdama studijas; tačiau ieškojau žinių, kurias galima išreikšti žodžiais ir perduoti tėvams.

Esu kūno ir judesio terapeutė, šiuo metu gilinuosi į naują terapinį–edukacinį metodą, vadinamą „Minkštoji šeimos mokykla“. Jis man pačiai padeda kasdienėse situacijose su dvimečiu sūnumi. Šį metodą taikau ir kaip pagalbinę priemonę, padedančią rasti raktą į vaiko pasaulį šiam pradėjus kūno ir judesio terapijos kursą. Jis tampa jungiamąja grandimi, labai naudinga ir vaikui, ir tėveliams.

Programa „Minkštosios šeimos mokykla“ – tai kontaktinė terapija, kurios metu vaikai kartu su tėveliais atlieka žaidybinius pratimus. Fiziniai pratimai sukuria situacijas, kurias tėvai išgyvena kartu su vaikais; jei vaikui baisu, tėvai nuramina ir paskatina. Per fizinį kontaktą, ryšį ir pasitikėjimą vyksta vaiko vidinis augimas. Vaikas išmoksta būti savarankiškas be mūsų, tėvų, bet tuo pačiu įgauna visapusišką fizinį savęs pajautimą. Pratimai paprasti, bet juose daug gylio ir tai mane labai žavi – ir kaip terapeutę, ir kaip mamą.

Pagal šį metodą, bendrauti su vaikais visada reikia pozityviai. Tarkim, smėlio dėžėje vaikas drabsto smėlį ant žmonių. Vietoj to, kad uždraustų tokį elgesį, suaugusieji turėtų nubrėžti aiškias ribas ir įvardyti, koks elgesys yra tinkamas – pavyzdžiui, sakyti vaikui: „Tu gali mėtyti smėlį ten, kur žmonių nėra. O čia galima smėlį dėlioti iš vieno indelio į kitą.“

Pabrėžiant teigiamą neigiamo elgesio pusę vaikas natūraliai pradeda į ją linkti. Kaip sakoma, laistyk gėles, o ne piktžoles.

Vaikai nuolat bando tėvų ribas. Dažnai vaikai ne visai tinkamai elgiasi ne dėl to, kad jiems tai patinka, o todėl, kad yra patyrę, jog būtent toks elgesys užtikrina tėvų dėmesį. Tos „piktžolės“ veši. Tačiau kartais užtenka vos keleto terapijos užsiėmimų, kurių metu stengiuosi nepastebėti neigiamo vaiko elgesio, ir jis ima stengtis elgtis geriau, laikytis ribų, pradeda manęs klausyti(s).

Pirmąkart atėjus į terapijos užsiėmimą, vaikui viskas yra nauja ir nepažįstama. Tačiau tai ne minusas, o pliusas – vaikas pradeda suprasti, kad jam neįprasta aplinka vis dėlto gali būti saugi erdvė. Jis tampa socialesnis – mato, kad pasaulis nėra jam priešiškas. Tai svarbus vaiko raidos momentas.

Dėmesys yra meilės išraiška

Dėmesį vaikai supranta kaip meilės išraišką. Net jei vaikui piktai kažką pasakai, jis tai priima kaip tavo meilę – tokią, kokią pažįsta. Tačiau brėžti ribas vaikui reikia kitaip. Turiu aiškiai pasakyti, kas galima, vietoj to, kad rėkčiau, ko negalima. Jei vaikas daro kažką nemalonaus – tarkime, mane muša, sakau jam: „Man patinka, kai tu mane glostai. Jei nori su manimi bendrauti, glostyk.“ Duodu vaikui gaires, ką daryti ir kur link eiti, nes galbūt jis nežino kito elgsenos būdo. Sugalvojo tokį, pabandė ir jis suveikė – vaikas gavo dėmesio ir jam atrodo, kad būtent tai yra meilė.

Dėmesį vaikai supranta kaip meilės išraišką.

Svarbiausias principas, kuriuo remiuosi, yra auginti tai, ką matai gero, ir nekreipti dėmesio į tai, kas nepatinka. Nuolat pastebėti ir pabrėžti gerą vaiko elgesį, neišryškinti neigiamo. Kitas pavyzdys: parduotuvėje vaikas susižavi žaislu. Mano atsakas? Aš juo irgi susižaviu. Dešimt minučių kartu juo džiaugiamės ir po to mums jo nebereikia – jau pasidžiaugėme. Bet jei tą žaislą būčiau iškart padėjusi atgal į lentyną ir griežtai pasakiusi „Ne“, vaikas jį dar ilgai prisimintų, būtų nepatenkintas, verkšlentų. Tokios situacijos išvengiau tinkamai sureagavusi į tai, kas vaiką sudomino.

Laimės hormonų paieška

Vaikystėje formuojasi didžiausi mūsų kompleksai, gali įvykti psichologinės traumos, kurios vėliau gyvenime mus stipriai veikia. Bet vaikystė yra ir tas metas, kai kompleksus galima greičiau ir lengviau neutralizuoti, nes jie dar nėra įsisenėję; kartu pateikti kitų, įvairesnių elgsenos variantų. Pavyzdžiui, vaikas bijo kažko imtis, terapeutė jį pozityviai skatina, palaiko. Kartais reikia išlaukti valandą, kad vaikas padarytų tai, ką tėvai būtų per porą minučių už jį padarę. Tačiau būtent tuo metu vaiko smegenyse ir įvyksta neuronų susijungimas: vaikas išmoksta naują būdą įveikti iššūkį. Jis supranta, kad gali tai padaryti, jo kūne išsiskiria dopaminas (laimės hormonas), išmoktas dalykas užsifiksuoja smegenyse. Tai ir yra didžiausias pokytis.

Kūno ir judesio terapija padeda per patyrimą, judesį ir prisilietimą įsisąmoninti, pajausti savo kūną ir iš naujo susipažinti su juo bei jame vykstančiais procesais.

Dažnai vaikai, kuriems neleidžiama karstytis, laipioti, atrasti savo kūno galimybes bei ribas, neišmoksta tam tikrų fizinių judesių, kurie sudaro pilną savęs pajautimo paveikslą. Tokiu būdu sveikai raidai būtinų refleksų vystymasis gali būti sustabdytas. Kūno ir judesio terapija padeda per patyrimą, judesį ir prisilietimą įsisąmoninti, pajausti savo kūną ir iš naujo susipažinti su juo bei jame vykstančiais procesais. Taip kūną prisijaukiname, atrandame jame dalykų, kurių nežinojome esant, o galbūt susiprantame keisti kai kuriuos mums nepadedančius įpročius ar įsisenėjusius elgsenos modelius. Tai vyksta per judesį ir/arba prisilietimą, kai esame čia ir dabar su mūsų kūne vykstančiais procesais.

Bendru ritmu

Užsiėmimai prasideda nuo vaiko stebėjimo. Iš karto eiti į jo erdvę negaliu – jis manęs neįsileis, todėl pirmiausia tiesiog būnu šalia ir palaipsniui pradedu ieškoti ryšio. Panašiai kaip ir „DIRFloortime“ terapijoje, pradedu mėgdžioti vaiką, kad rasčiau su juo bendrą ritmą. Taip ir pati pajaučiu, kaip ir kur vaikas šiuo metu yra. Bendras ritmas padeda užmegzti ryšį, o šiam atsiradus terapeutė jau gali pradėti taikyti terapijos metodus.

Iš praktikos su suaugusiais pastebėjau, kad jiems kūno ir judesio terapija padeda grįžti į vaikystę ir atrasti tam tikrus kliudžius, kurie trukdo ar kelia nemalonių pojūčių. Atliekant pratimus grįžta vaikystės patyrimų atmintis ir galima reflektuoti, kaip tai žmogų veikia dabar. Kūnas laukia dėmesio: kartais užtenka tik pajudinti, ir informacija liejasi. Žmogus pats pasako, ką jaučia, ką prisimena ir kaip tai vertina. Tai – sąmoningas buvimas savo kūne.

Dažnai bijoma, kad terapeutas „per daug pamatys“, kad jausiesi nuogas. Arba įsivaizduojama, kad tik pamatęs žmogų terapeutas iškart diagnozuos, kas jam yra. Visai ne. Terapija suteikia galimybes svarbius dalykus išgyventi per ryšį, buvimą kartu, tam tikrus judesius.

Norisi tikėti, kad niekad ne per vėlu atstatyti ar iš naujo sukurti sveiką, sąmoningą santykį su savo kūnu. Tik suaugusiesiems tam prireiks daugiau jėgų ir laiko, o vaikų smegenys labai aktyvios, jie mokosi žaibišku greičiu. Vaikystė yra tas metas, kai vaikui galima lengvai padėti.

Tėvai užsiėmimuose labai laukiami

Sveikinu tėvus, kurie dalyvauja šios terapijos užsiėmimuose su savo vaikais. Labai smagu, kad dauguma noriai mokosi ir išbando naujus dalykus. Stebėdama jų bendravimą, siūlau alternatyvių elgsenos modelių, kuriuos pati esu išbandžiusi ir žinau, kad jie tikrai turi teigiamą poveikį. Vaikai su tėvais juk praleidžia žymiai daugiau laiko nei su terapeute. Todėl norisi, kad tėvai patirtų, jog buvimas su vaiku gali būti kitoks.

„Mano tikslas – padėti, pasidalinti savo žiniomis ir parodyti, kad pakeitus savo elgesį daugelis su vaikais kylančių problemų tiesiog išnyksta.“

Kartais tėvams reikia daugiau laiko, kad užsiėmimai vyktų sklandžiai. Duodu jiems savotiškų „namų darbų“: pabandyti kitaip reaguoti į iškylančias sunkesnes situacijas. Kai jie mato, kad tai veikia, kad kažkas keičiasi, patys nori daugiau išmokti. Geriausia, kai tėvai užduoda klausimų: „O ką tu darai, kad vaikas nusiramintų?“ Nesu čia tam, kad taisyčiau jų klaidas. Mano tikslas – padėti, pasidalinti savo žiniomis ir parodyti, kad pakeitus savo elgesį daugelis su vaikais kylančių problemų tiesiog išnyksta.“

Kristina Skaldina-Moškė

Kūno judesio terapeutė: Kristina Skaldina-Moškė

Apie mane

Baigiau kineziterapijos studijas, po jų mokiausi šokio terapijos ir integruotos kūno ir judesio terapijos. Dirbau psichiatrinėse ligoninėse, kur vedžiau meditacinius ir kūno pajautimo užsiėmimus, vėliau – vaikų darželyje. Šiuo metu daugiausia vykdau terapinius užsiėmimus vaikams su įvairiais raidos sutrikimais.

Plačiau apie mane skaitykite Penkių pojūčių komandos puslapyje.

 

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonių ir klausimų!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *