Dailės terapija
Skaitymo trukmė: 9 min.

Gyvendami streso ritmu dažnai ignoruojame vieną svarbiausių savo kokybiško gyvenimo aspektų – emocijų. Jų nepažindami arba jas neigdami apsistatome „sienomis“ ne tik nuo kitų žmonių, bet ir nuo savęs. Rūpinamės savo mityba, kūnu, ir dažniausiai pamirštame emocinę higieną.

Dailės terapija gali būti puiki priemonė emociniam intelektui ugdyti. Tai jungtis, padedanti vaikams atrasti formas, kaip jaustis geriau, pažinti save ir kitus, išmokti kūrybiškai taikyti emocinio elgesio modelius, kurie jiems padėtų socialiai prisitaikyti.

Dailės terapija ypač tinka įvairių raidos sutrikimų turintiems vaikams, kai dėl amžiaus, fizinės ar protinės negalios jiems sunku save išreikšti žodžiais.

Dailės terapija: vietoj apibrėžimo

Nuo seniausių laikų žmonija turi poreikį save išreikšti per kūrybą – prisiminkime pirmuosius piešinius ant uolų, rašto kūrimą, dainas, šokį. Meno, kūrybos formos iš esmės atliepia žmogaus vidų ir jo patirtis. Per prigimtinius pojūčius, spalvas ir faktūras dailė leidžia pajusti, išreikšti savo vidinį pasaulį ar išgyventi santykį su aplinka. Be to, naudojamos dailės priemonės labai stipriai veikia pojūčius: regą (spalvos, linijos), uoslę (dažai turi kvapą), klausą (pieštuko, teptuko keliami garsai) ir lietimą (kai piešiama rankomis ar minkomas molis). Dailės terapijoje tarp kūrėjo ir jo kūrinio dalyvauja ir terapeutas. Jis sukuria saugią aplinką, kurioje žmogus galėtų įsitraukti į kūrybos procesą ir piešdamas kūrinį išgyventi įvairias būsenas, jausmus. Dailės terapija remiasi prielaida, kad žmogus vaizdais, o ne žodžiais, atviriau ir giliau išreiškia mintis, emocijas, kylančias iš pasąmonės, spontaniškos kūrybos dėka.

 

Dailės terapijoje svarbiausia yra procesas, o kūriniai yra nevertinami kaip menas.

 

Kodėl dailės terapija tokia patraukli? Dominuojantis žmogaus pojūtis yra rega, per ją priimame daugiausia informacijos iš aplinkos. Turbūt todėl daugeliui dailė tampa tinkamiausia ir priimtiniausia saviraiškos forma. Dailės terapeutui svarbu įveikti žmonių klaidingą įsitikinimą „piešiant siekti rezultato“, kurį mums suformuoja mokykloje. Dailės terapijoje svarbiausia yra procesas, o kūriniai yra nevertinami kaip menas. Žvelgdamas į savo piešinius žmogus, padedamas dailės terapeuto, mokosi savistabos, „skaityti“ savo darbų simbolių kalbą ir įsisąmoninti kūriniuose pavaizduotas emocijas. Tad dailės terapija yra sėkmingai naudojama kaip vienas iš emocinio intelekto ugdymo būdų.

Šiuo metu Lietuvoje dailės terapija yra pripažinta kaip profesija, ir jai reikia specialaus bazinio išsilavinimo, kuris apima dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo ir socialinio darbo sritis. Kvalifikacijos reikalavimai praktikuojantiems specialistams apibrėžti įstatyme, taip pat yra nurodyta, kaip ją išlaikyti ir kelti.

Apie komforto zonas

Kiekvienas gyvename savo komforto zonoje, kurioje viskas mums yra labai patogu, pažįstama ir įprasta – namų erdvė, esamas darbas, turimi santykiai ir pan. Jei savo aplinką įsivaizduotume kaip šviesoforą, tai ši saugi erdvė atsidurtų žalioje šviesoje, kuri mums atrodo saugiausia. Žalioji erdvė žmonėms leidžia jaustis patogiai, bet ir apriboja, nes žmogus ir jo poreikiai nuolat kinta: darbas gali tapti nuobodus, namas nebepatogus, veiklos neaktualios, santykiai skausmingi ir pan.

Tyrėjai yra nustatę – kad žmonės jaustųsi laimingi, jiems reikia naujų savęs ir aplinkos pažinimo būdų. Nes naujų ir naujoviškų dalykų pažinimas skatina smegenis išskirti hormoną dopaminą, dar vadinamu laimės hormonu. Taigi, žmogus tik įžengęs į geltoną zoną, truputį keliančią nerimą, gali išdrįsti eiti į priekį ir išbandyti naujus dalykus, patirti naujų įspūdžių, kūrybiškai atrasti naujus savo resursus. Dailės terapeuto siekis – per kūrybinį procesą paskatinti žmogų pajudėti iš žalios į geltoną šviesą, kuri jam kiek neįprasta ir kelia įvairius jausmus. Tomis patirtimis žmogus plečia savo komforto zonos ribas, išgyvena kūrybos katarsį ir per kūrybiškumą stiprina savo emocinę sveikatą.

Tas tamsus miškas – emocijos

Pati pirmoji kalba, kurią išmoksta gimęs žmogus yra emocijų kalba. Emocijos padeda kūdikiui išreikšti savo poreikius, bendrauti su tėvais ir aplinka, kol neįvaldo garsų kalbos.

Vaikui augant keičiasi jo jausmai – kaip ir fiziniai gebėjimai. Dalykai, į kuriuos jis nekreipė dėmesio būdamas ketverių, tampa svarbūs, kai jam sukanka aštuoneri. Keturmečiui visas pasaulis yra tėvai ir namai, o vėliau atsiranda aplinkos, draugų pripažinimo poreikis. Nauji santykiai ir emocijos vaikui atrodo stiprios, nepažįstamos jam sunku jas savarankiškai suvokti ir priimti. Dažnai nežino kaip jas tinkamai išreikšti, todėl pasitaiko nevaldomų argresyvių emocinių iškrovų. Tėvų ar pedagogų pareiga yra mokinti vaiką ne tik matematikos, bet ir emocinio raštingumo – kaip atpažinti emocijas ir jausmus veide, kūne, balse, jas įvardyti ir valdyti (reguliuoti).

Emocijos yra mūsų gyvenimo fonas, kuriame gyvename, filtras, per kurį priimame save ir aplinką. Jei žmogus negeba įvardinti kylančių jausmų, išgyventi emocijų, laiko jas užspaudęs viduje (kontroliuoja), dažnai atsiduria situacijose, kuriose jis nesivaldo, išlieja neigiamas būsenas, pyktį ir agresiją kitiems. Emocinis intelektas – tai visų pirma gebėjimas reguliuoti savo emocijas. Nuo jo priklauso, kaip sėkmingai įvardijame ir išreiškiame emocijas, kaip kokybiškai prisitaikome socialiniame gyvenime. Juk ir neigiamas emocijas galima išmokti išgyventi nerėkiant, nesidaužant ir nesmurtaujant aplinkoje. Tam, kad galėtume valdyti emocijas, pirmiausia reikia išmokti tiesiog išbūti jose. Dailės terapija vienas iš efektyviausių būdų išreikšti, išveikti, iškrauti emocijas, jausmus per spontanišką ir nekontroliuojamą kūrybą.

Naujausi neuromokslininkų atlikti tyrimai patvirtina, kad ateityje žmonėms emocinio intelekto kompetencijos bus ypatingai svarbios.

 

Tėvų ar pedagogų pareiga yra mokinti vaiką ne tik matematikos, bet ir emocinio raštingumo – kaip atpažinti emocijas ir jausmus veide, kūne, balse, jas įvardyti ir valdyti (reguliuoti).

 

Kaip vyksta dailės terapija

Pirmi susitikimai yra pažintiniai. Stebiu, kaip vaikas geba įsitraukti; su tėvais aptariame jų lūkesčius; kaip terapeutė, įvertinu situaciją ir paaiškinu, kuo ši terapija gali vaikui padėti. Atėjęs į užsiėmimą vaikas piešia. Parinkdama tam tikras užduotis ir pakreipdama asociacijas stengiuosi, kad jis išgyventų daug jausmų ir emocijų. Jei nori, jis gali jomis dalintis, jei ne – pasilaikyti sau. Vaikas pats sprendžia, kiek nori atsiverti, tačiau bet kokiu atveju emocinis išgyvenimas vyksta, ir jis vyksta labai stipriai.

Vaiko pojūčių žemėlapį atrandame proceso eigoje

Nustatę konkrečius tikslus, terapeutai pagal juos parenka užduotis. Tačiau užsiėmimai labai dinamiški. Net ir susidėliojus ugdymo tikslus, proceso eigoje remdamasi savo žiniomis ir patirtimi reaguoju į tai, kas vyksta. Kiekvienam užsiėmimui parengiu planą pagal užsibrėžtus tikslus, tačiau kartu turiu ir daug atsarginių variantų. Vieni parengti iš anksto, kiti kyla spontaniškai reaguojant į konkrečią situaciją. Tačiau su vaikais, kurie turi negalią ar raidos sutrikimų, tiksliai plano laikytis neįmanoma. Visada reikia būti pasiruošusiai netikėtumams ir kad viskas apvirs aukštyn kojomis. Vaikai su raidos sutrikimais pasaulį suvokia kitaip, nei įprastinės raidos vaikai. Ir apskritai, kiekvienas žmogus turi skirtingas patirtis ir savitą santykį su pasauliu. Terapijoje daug dalykų jau patikrinti ir žinomi, bet yra ir tokių, kurių poveikio vaikui numatyti negali. Galbūt, vaikas jautrus teptuko garsui, o gal jam nepatiks dažų kvapas ar konkreti užduotis. Sunku iš anksto numatyti visą vaiko pojūčių žemėlapį – jį atrandame proceso eigoje.

Užduotis – sudaryti sąlygas augimo procesui

Užsiėmimų metu terapeutai paprastai patys nepiešia, jie vaiką stebi, lydi ir siūlo konkrečias priemones bei užduotis, kurios jį tinkamai paveiktų. Per ilgametę praktiką jau nustatyta, kokį poveikį turi specialiai parinktos dailės terapijos priemonės. Save kontroliuoti linkę vaikai atitinkamai renkasi ir lengviau kontroliuojamas priemones, pvz. pieštukus ar flomasterius, kuriais brėžiant liniją ji ryški ir aiški, o ne akvarelę, kurią naudojant viskas išsilieja. Kai noriu, kad vaikas labiau įsitrauktų ir patirtų nekontroliuojamą procesą, paskatinu keisti priemonę arba pateikiu abstrakčių užduočių. Taip vaikas įgauna naują patirtį. Dailės terapeuto užduotis yra sudaryti sąlygas augimo procesui. Saugioje, jaukioje aplinkoje vaikas jaučiasi suprastas; taip kuriamas pasitikėjimu grįstas santykis. Tuomet vaikas jau yra pasirengęs eiti į geltonąją zoną – save atrasti ir pažinti.

Prasmės be jokių kaukių

Dažnai manoma, kad dailės terapija – tai mano piešinys ir terapeuto analizė. Iš tikrųjų ne visai taip. Svarbiausia – visuma. Lyginu visą užsiėmimų gamą, stebiu, kaip keitėsi išraiškos formos. Svarbi ir eiga, kurią užsirašinėju: ar vaikas iškart įsitraukia į veiklą? O gal priešinasi? Nuolat kaitalioja priemones? Kaip jis elgiasi? Kai vaikui trūksta socialinių įgūdžių, bendraudamas jis naudoja pasikartojančius stereotipinius elgesio modelius. Tarkime, nerimą išreiškia nervingais rankų judesiais. O įsitraukus į darbą jie staiga dingsta – tai reiškia, kad vaikas yra erdvėje, kurioje jaučiasi saugus ir neišgyvena nerimo. Taip pat stebiu vaiko santykį su jo pasirenkamomis spalvomis ir priemonėmis. Visus aspektus pasižymiu, jie pasitarnauja kitų užduočių parinkimui.

 

Paprastai žmonės nemėgsta dailės terapijoje sukurtų savo darbų ir nenori jų kabinti ant sienos. Kodėl? Nes juose atsispindi ne kaukės, kurias kasdien nešiojame, o tikrasis mūsų vidus.

 

Svarbiausia tai, ką įprasmina pats žmogus

Kai kurie simboliai yra bendri, kaip kad minėtos kontroliuojamos ar mažiau kontroliuojamos priemonės, taip pat formos: ar vaikas piešia tik lapo kampe, ar išsiplečia per visą? Gal ima tik mažą lapelį? Keičia formatą? Netikslu teigti, kad žmogus raudonai piešia tik tada, kai yra piktas. Raudona spalva, kaip ir aštrūs kampai, pyktį reikšti išties gali, bet nebūtinai. Kitam raudona yra meilės spalva, nes jo mėgstamiausias žaisliukas yra raudonas, o pyktis jam dėl kokios nors priežasties asocijuojasi su mėlyna. Visi šie aspektai savyje talpina daug informacijos, tačiau terapeutė negali jų rankioti po vieną, reikia vertinti visumą. Dailės terapijoje svarbiausia tai, ką įprasmina pats žmogus. Jei jis geba reflektuoti ir sako, kad ta raudona dėmė lape yra ne pyktis, o gėris – reiškia, taip ir yra.

Tai, ką perteikiu kitoje materijoje – šiuo atveju popieriaus lape – man padeda išgyventi, pažinti ir suprasti tai, ką turiu savyje. Emocijos gyvena mumyse, tačiau dažnai jų nebūname įsisavinę. Dailės terapija padeda jas išgyventi. Į užsiėmimą atėjęs vaikas, kuriam tuo metu pikta, pirmiausiai vis tiek išsidraskys, suplėšys lapą ar jame pribraukys. Dailės terapija remiasi idėja, kad ir ką pieštum, tu projektuoji save.

Štai užduotis nupiešti medį. Tu nupieši jį tokį, kokia pati tuo metu esi. Paaiškini: čia nupjautos šakos ir medeliui skauda, o šioje drevėje kažkas gyvena. Daugiau žinant apie vaiką galima atrasti aiškių paralelių su jo gyvenimo situacija – arba jis pats gali tai atrasti. Tas pats ir su abstraktesnėmis formomis: vaikas išsirenka spalvą ar paveikslėlį, kuris jam asocijuojasi su kažkuo svarbiu, arba nupiešia ir viską užtepa, kad nesimatytų.

Sąlygos emocinei iškrovai

Visa, ką vaikas daro su užduotimis proceso metu, jis išgyvena savyje. Mano tikslas yra padėti vaikams tas emocijas išgyventi, sudaryti sąlygas emocinei iškrovai. Dailės terapija dėkinga tuo, kad jei jautiesi be galo pažeidžiamas ar iki galo nesupranti, kas tau nutiko, ir dėl to negali apie tai reflektuoti, gali tai išjausti. Šis išgyvenimas taip pat yra terapija, santykis ir augimas. Nenoriu naudoti žodžio „gijimas“ – tai vykstantis pokytis.

Prisiminkime situacijas, kai per daug atviravome. Pasijutome pažeidžiami ir nebenorėjome su tuo žmogumi susitikti – sąmoningai nuo jo atitolome, nes apsinuoginimas kelia nesaugumo jausmą. Dailės terapijoje šis procesas saugus: jei manai, kad kūrinyje per daug savęs atskleidei, gali pasirinkti apie tai nekalbėti. Čia jos žavumas: ji tokia saugi, kad žmogui pakanka jausmą tiesiog išgyventi savyje. Viskas vyksta patrauklia forma, neprivalai nieko aiškinti. Jei tavo kūrinys tave gąsdina, gali jį suplėšyti. Paprastai žmonės nemėgsta dailės terapijoje sukurtų savo darbų ir nenori jų kabinti ant sienos. Kodėl? Nes juose atsispindi ne kaukės, kurias kasdien nešiojame, o tikrasis mūsų vidus.

Terapijos poveikis

Dailės terapija yra viena tobuliausių erdvių emocijų pažinimui ir auginimui. Čia vaikas gali tai daryti maksimaliai saugioje aplinkoje, nes jis jaučia, kad priimu jį visokį – su visu jo pykčiu, liūdesiu ir baime. Tai natūralios emocijos. Užtenka jas išgyventi – tai jau yra terapijos procesas.

Emocinis fonas tarsi filtras mus veikia įvairiose situacijose: pavyzdžiui, žmogus gali išgyventi baimę, nepripažinimą arba, įpratęs viską kontroliuoti, bijo leisti sau jausti. Terapijos metu atsiranda formų, kurių tu nekontroliuoji, o tai sukelia daug emocijų. Reakcijų būna įvairių: vaikas gali nutraukti procesą arba nuo jo atitolti, nes tai, ką atrado, jam yra nauja. Tai džiugina, nes matau, kad su vaiku padarėme didelę pažangą.

„Kodėl tu ant manęs nerėki?“

Vaikui atėjus pirmąkart aš nežinau, kas vyksta jo viduje, su kokiomis problemomis jis susiduria. Mano darbas visų pirma yra sukurti saugią erdvę ir santykį su vaiku. Juk būna, kad net ir mamai vaikas negali kažko atskleisti, bet kitam žmogui, su kuriuo jaučiasi saugiai, pasipasakoti lengviau. Ypač žinant, kad nebūsi vertinamas, teisiamas, kad būsi priimamas toks, koks esi, su bet kokiomis emocijomis. Pamenu, vienas vaikas bandė provokuoti: plėšė popierių. Ir žiūrėjo į mane nustebęs: „Kodėl tu ant manęs nerėki?“ Jis įpratęs taip elgtis, nes būtent toks elgesio modelis namuose jam užtikrina tėvų dėmesį. Pamatęs, kad su manimi tai nevyksta, pradėjo nerimauti: nesuprato, kodėl. Didžiausias emocinis lūžis su juo įvyko tada, kai jis suprato, kad suaugęs žmogus nebūtinai apšauks, kad juo galima pasitikėti ir užmegzti ryšį. Tuomet pradėjo ieškoti kitokių, konstruktyvesnių bendravimo metodų ir vėliau ėmė juos taikyti savo aplinkoje.

Dailės terapijoje pirmiausia emociškai išsiliejame ir tik po to pradedame kurti naujas jungtis. Tuomet atsiranda visai kitos formos. Juk ir artimiesiems paprastai skambiname tada, kai jaučiamės blogai, o ne norėdami pasidalinti, kaip puikiai šiandien jaučiamės. Terapijos pradžioje piešiniuose būna daug kontrolės akcentų; vėliau įvyksta emocinis sprogimas. Ciklo pabaigoje stengiamės viską sudėlioti taip, kad atsirastų naujos, lankstesnės, drąsesnės jungtys ir formos. Skirtumai tarp pirmo ir paskutinio darbo labai ryškūs.

Kuo dailės terapija skiriasi nuo paprasto piešimo?

Visiems vaikams sunku reikšti savo emocijas, bet vaikams su raidos sutrikimais tai ypač sudėtinga. Jie jaučia labai daug. Iš pažiūros ramus vaikas iš tiesų gali daug suprasti ir išgyventi. Tačiau ant popieriaus lapo piešiant snaiges tų išgyvenimų jis gali ir nepajausti. Piešimas ar spalvojimas yra saviraiška, ne dailės terapija. Yra didžiulis skirtumas tarp to, kas vyksta su vaiku, kai jis piešia namuose ir per dailės terapijos užsiėmimus. Į terapiją neateiname tiesiog gražiai papaišyti – čia nutinka visko, ir tas procesas gali būti ne tik malonus. Tai – natūrali terapijos sudedamoji dalis.

Esmė – ne rezultatas, o procesas

Saviraiškoje siekiama rezultato, vaiko dėmesys sutelktas tik į tai. Dailės terapijoje esmė yra ne rezultatas, o procesas. Štai vaikas piešia ir sako: „Nežinau, ką čia darau.“ Tai pats geriausias požymis, kad terapijos procesas vyksta. O jei jis sąmoningai orientuojasi į galutinį rezultatą, vidiniai blokai neleidžia vykti augimo procesui. Terapijos požiūriu tai neefektyvu. Galbūt todėl dailininkams sunku dalyvauti tokioje terapijoje, nes jie negeba atsiriboti nuo išmoktų taisyklių, kaip kūrinys turėtų atrodyti.

Dienoraštis taip pat yra gera terapijos forma, rekomenduojama emocinei iškrovai ir sąmoningumui skatinti. Savarankiškas minčių užrašymas turi teigiamą poveikį, tačiau visai kitokie procesai vyksta atėjus pas specialistą, kuris tau užduoda klausimus ir kviečia situaciją vertinti iš kiek kitokio požiūrio taško. Vienas pats iš žaliosios zonos gali ir neišeiti, nes geltonojoje baisu, o apie raudoną nesinori net pagalvoti.

Individuali ar grupinė terapija

Grupinėje terapijoje didelį vaidmenį vaidina santykis su kitais. Žinoma, vaikams svarbu išmokti būti tarp žmonių, pamatyti skirtumus ir įsisąmoninti, kad pasaulį visi suvokiame savaip. Grupinė terapija padeda priimti ir atrasti, kaip bendrauti, kaip palaikyti ryšį. Tačiau karpant, klijuojant, piešiant namuose ar grupėje vaikas ne visada gali jaustis savimi. Grupinėse terapijose dalyvauja keliolika žmonių su labai skirtingais poreikiais. Kuo ypatingesni vaiko poreikiai, tuo jam sunkiau įsitraukti, nes grupėje daug blaškančių faktorių. Vaikas gali daug jautriau reaguoti į kitus, jie gali trikdyti ar erzinti, ir tai atsiliepia proceso kokybei. Todėl kiekvienas dailės terapeutas svajoja apie individualų darbą su vaiku, nes taip galima pasiekti žymiai daugiau.

Emocijos yra glaudžiai susijusios su socialine aplinka. Didžiausias tėvų, turinčių vaikų su raidos sutrikimais, noras yra kad jų vaikai kiek įmanoma labiau įsilietų į socialinę aplinką. Dailės terapija yra jungtis, padedanti vaikams atrasti formas, kaip jaustis geriau, pažinti kitus ir save bei išmokti elgesio modelių, kurie jiems padėtų socialiai prisitaikyti. Tai – pati tikriausia nauda ir vaikams, ir jų tėvams.

Apie mane

Edita Gilė

Dailės terapeutė: Edita Gilė

Darbas su vaikais man visada buvo artimas. Galbūt, tai lėmė pirmasis mano darbas – auklėtojos padėjėja (vadinamoji šeimininkutė) vaikų globos namuose.

Baigiau dailės pedagogikos ir pedagoginės psichologijos studijas, nuolat ieškojau viduriuko tarp dailės ir psichologijos. Jų dermę atradau dailės terapijoje.

Dabar daugiausia dirbu su vaikais, turinčiais negalią arba ypatingus poreikius. Su jais jaučiuosi geriausiai įprasminanti save kaip terapeutę ir kaip žmogų.

Plačiau apie mane | Rezervuoti laiką susitikimui