DIRFloortime terapija
Skaitymo trukmė: 7 min.

Vaiko ryšys su kitu žmogumi, smalsumas ir motyvacija yra pagrindas jo augimui. Ši terapija, skirta vaikams, turintiems raidos sutrikimų, būtent tai ir daro – kuria pamatą esminiams dalykams gyvenime. Didžiulis dėmesys skiriamas vaiko kūnui: vaikas išmoksta pats nusiraminti ir susikaupti bendrai veiklai – žaidimams, mokymuisi ar kokybiškam buvimui su kitu žmogumi.

Kaip sureguliuoti savo kūną

„Dirbdama logopede ir vėliau specialiąja pedagoge mokykloje kasdien stebėjau autizmo spektre esančius vaikus ir bandžiau suprasti, kas su jais vyksta: kodėl vienam sunku nusėdėti vietoje arba jis stato kaladėlių eilę vietoj to, kad žaistų su kitais vaikais, o kitas per trečią pamoką pradeda rėkti. Supratau, kad tai susiję su kūnu. Mokykloje apsilankęs ergoterapeutas patvirtino mano ir kitų pedagogių spėjimus. Pavyzdžiui, viena mokinė nejaučia savo kūno ir jai reikia pasunkintų pagalvių, kita negali rašyti, nes jos regėjimo sensoriai kitaip priima informaciją. Buvau girdėjusi apie „DIRFloortime“ terapiją, grįstą ryšiu su vaiku. Juk ryšys yra pats svarbiausias dalykas gyvenime! Pradėjau gilintis.

Šiai terapijai labai svarbi individuali vaiko sensorika, t. y. pojūčiai. Vaikų, esančių autizmo spektre, kūno sensoriai kitaip priima informaciją ir jiems itin sunku juos sureguliuoti; dėl to vaikas nėra ir negali pasiruošęs atlikti užduočių, žaisti ar mokytis. Kai sensoriai perduoda per daug informacijos iš aplinkos, vaikas bando juos sureguliuoti kitais būdais, kuriuos suaugusieji laiko netinkamu elgesiu – rėkia, daužo ar pan. Didžiulė sensorinė perkrova juk turi kažkur išsilieti. Kitais atvejais vaikas nebepajėgia priimti tiek daug sensorinės informacijos iš aplinkos ir užsisklendžia savyje. Užsidarymo būsena saugo nuo perkrovos, tačiau neįsileisdamas į save jokių išorinių dirgiklių kartu vaikas neįsileidžia ir informacijos apie pasaulį, užkerta kelią bendravimui su kitu žmogumi.

Yra įvairių metodų, kaip padėti vaikui išmokti pačiam nusiraminti ir sureguliuoti savo pojūčius. Pavyzdys iš užsiėmimo: dvylikos metų berniukas, turintis autizmo spektro sutrikimą, sėdi susikūprinęs ir pirštais daužo apverstą dėžutę. Jis apatiškas, nereaguoja į jokius žodžius ir, regis, nieko nemato ir negirdi. Tuomet terapeutė jį pasodina į kėdę ant ratukų ir porą minučių pasukioja, pavežioja. Po tokio vestibiuliarinės sistemos užpildymo vaikas žvilgsnį atsuka į terapeutę. O ji, sugavusi jo dėmesį, inicijuoja slėpynių žaidimą. Vaikas įsitraukia į bendrą veiklą – tai reiškia, kad jis atrado ryšį su kitu žmogumi ir jam nebereikia daužyti dėžutės. Šis pavyzdys aiškiai parodo, kaip išbalansuotas kūnas neleidžia vaikui pilnai įsitraukti į paprastas veiklas (beje, tą patį matome ir bendrojo lavinimo klasėse: išbalansuoti vaikai nesutelkia dėmesio, neįsitraukia ir veiklą ir blaško kitus. Tas pats galioja ir suaugusiesiems). Kiekvieno mūsų kūnas skirtingas. Vienus nuramina supimasis, kitus apkabinimas. Labai svarbu pažinti, kas vyksta vaiko ar suaugusio žmogaus kūne, kad būtų galima jį sureguliuoti, grąžinti į balansą.

Raidos sutrikimą turintys vaikai gali būti jautrūs balso tonui. Kai kuriems, pavyzdžiui, aukštas balso tonas gali kelti nemalonių pojūčių ir jie nusisuka, užsisklendžia. Todėl terapijos pradžioje varijuoju visais sensoriais ir stebiu, koks yra vaiko kūnas, kas jį nuramina ir atvirkščiai – kas kelia nerimą. Kai kuriuos teigiamai veikia dainavimas – kai matysiu, kad proceso metu vaikas išsireguliavo, galėsiu jam padainuoti ir taip sugrąžinti atgal. Tas pats su rega. Pavyzdžiui, itin išraiškinga gestikuliacija vaiką gali paveikti kaip informacijos perteklius, nuo kurio jis nusisuks. Tačiau negerai yra ir kitas kraštutinumas: per itin smagų žaidimą vaikas krykštauja ir griūva iš juoko. Tai jį išbalansuoja. Todėl terapijos metu mokomės, kaip po didžiulio džiaugsmo nusiraminti.

Skirtingomis dienomis vaikas jaučiasi vis kitaip, tad privalu kaskart situaciją vertinti naujai ir atidžiai stebėti, kokia jo savijauta čia ir dabar. Be to, ir patys terapeutai privalo gerai jausti save ir žinoti, kaip išlikti budriems, nenukeliauti mintimis kitur.

Terapijos etapai

Yra šeši vaiko raidos etapai, kuriuos praeina kiekvienas, tačiau raidos sutrikimą turintys vaikai juos dažnai patiria kitame amžiaus tarpsnyje. Vaikams sveika visuose išbūti pakankamai laiko prieš pereinant į kitus. Paskutinieji susiję su akademiniais gebėjimais. Mokyklose dažnai pradedama nuo jų, nors dar nepraeiti pirmieji. Tai didžiulė problema. Kaip galima reikalauti akademinių rezultatų, kai vaiko kūnas nėra pasiruošęs mokymosi procesui?

Užsiėmimus visada pradedame nuo pirmojo laiptelio: vaikas mokosi savireguliacijos, t. y. padėti sau gauti tų sensorių, kurių jam trūksta, kad jaustųsi ramus. Kiekvienam tai individualu. Su vienu galbūt terapijos metu sukamės ratu ant kilimo ar nugriūnam ant sėdmaišio – taip vaikas gauna giliųjų raumenų pojūčius. Kartu mato, kad aš griūnu su juo – kuriasi ryšys, kuris yra antrasis laiptelis. Sukūrus ryšį ir jame pabuvus, kad sutvirtėtų, ateina laikas trečiajam etapui. Jame vaikas, žaidęs mano sugalvotus žaidimus, pradeda siūlyti savo idėjas. Taip stiprėja ir vaiko pasitikėjimas savimi – jis mato, kad yra svarbus, jo nuomonės paisoma ir ji turi įtakos. Čia aš, kaip terapeutė, turiu leisti vaikui inicijuoti ir plėsti veiklas. Suaugusieji mėgsta patys viską už vaiką sugalvoti ir padaryti, tačiau tai yra vaiko nugalinimas. Jam reikia duoti erdvės, kurioje galbūt atsiras ir tylos, ir nežinios, tačiau būtina tuos momentus išlaukti. Taip sudarome sąlygas vaikui veikti tai, kas jam įdomu, o ne ką pakišo kiti, ir kartu ugdome gebėjimą generuoti idėjas. Jos išplečiamos tiek, kad atkeliaujame į ketvirtą etapą: problemų sprendimą. Pavyzdžiui, sugriuvo mūsų kaladėlių namelis. Ką darysime? Su vaiku kuriame scenarijus, ieškome sprendimų.

Terapijos metu aš seku vaiką, ne jis mane. Svarbu stebėti, kas jį domina ir motyvuoja. Veiklas plėtoju pagal tai, kokioje raidos stadijoje vaikas yra. Pavyzdžiui, problemų sprendimo etape žaidimai sudėtingesni, vaikui reikia planuoti, spręsti. Tie įgūdžiai jam padės ir vėliau gyvenime, mokykloje ar darbe.

 

Yra šeši vaiko raidos etapai, kuriuos praeina kiekvienas, tačiau raidos sutrikimą turintys vaikai juos dažnai patiria kitame amžiaus tarpsnyje. Vaikams sveika visuose išbūti pakankamai laiko prieš pereinant į kitus. Paskutinieji susiję su akademiniais gebėjimais. Mokyklose dažnai pradedama nuo jų, nors dar nepraeiti pirmieji. Tai didžiulė problema. Kaip galima reikalauti akademinių rezultatų, kai vaiko kūnas nėra pasiruošęs mokymosi procesui?

 

Šiame procese labai svarbu terapeutės ir vaiko emocinis ryšys, vadinamasis afektas. Kai vaikas užsidaro savyje, jį pasikviečiu ekspresyviomis veido išraiškomis, balso intonacija. Tokiais atvejais vaikas nukreipia žvilgsnį į mane ir laukia, kas čia bus. Tai rodo, kad jis pamažu atsiveria kontaktui, dalyvavimui, įsitraukimui. Tačiau negaliu tapti tiesiog vaiko linksmintoja, jam pasyviai stebint mano šou. Vaikas čia yra aktyvus dalyvis: komunikacijos ratai sukasi, kai vaikas jaučia ryšį ir jį motyvuoja jo mėgiamas žaidimas.

Kad ryšys su vaiku jau sukurtas, parodo jo elgesys: vaikas prieina, kažką rodo, inicijuoja, nori kartu žaisti. Arba atsisuka ir pasižiūri tiesiai į akis. Paprastai sakoma, kad autizmo spektre esantys vaikai akių kontakto vengia, tačiau iš praktikos pastebėjau, kad susireguliavus kūną žvilgsnis atsiranda. Ir vaiko akys žiba. Džiaugsmas, atsirandantis, kai savyje užsidaręs vaikas pradeda kurti su tavimi ryšį, stipriai motyvuoja. Tai įkvepia į terapijos užsiėmimus eiti su visišku pasitikėjimu ir kartu smalsaujant: įdomu, kas šiandien vyks? Kaip atrasime savo žaidimą? Koks jis bus? Būti visiškame nežinios lauke yra didžiulis iššūkis, bet kartu be galo įdomu. Pastebėjau, kad kuo labiau atsipalaiduoji ir pasitiki vaiku bei procesu, tuo aiškesni tampa konkretaus vaiko ypatumai.

Kas yra DIR? Modelio šaknys

Šis terapijos modelis man labai patinka, nes jis nieko nekaltina. Jį naudojant pradedame judėti iš to taško, kuriame tuo metu esame, o ne to, kurio iš mūsų tikimasi. Studijuojant „DIRFloortime“ terapijos ypatumus aplankė įdomus pojūtis: mane palaiko, niekas nebado pirštais. Tai – natūrali motyvacija eiti pirmyn. Deja, mes nepratę būti aplinkoje, kurioje nuolat išryškinami mūsų gebėjimai, o ne laidomos kritikos strėlės. Juk ir mokykloje daugiausia dėmesio kreipiama į klaidas, o čia – atvirkščiai: į tai, kas sekasi. Vaikui suteikiame erdvę: tu būk, aš tave palaikau. Jam darosi įdomu, jis nori kurti. Jis auga. O kaišiodami pagalius ir kritikuodami vaiką demotyvuojame. Šio terapijos modelio esmė yra vaiko palaikymas. Tiesa, tai nereiškia, kad sudarome šiltnamio sąlygas – ne, terapijos metu vaikui žaidimo forma būtinai keliami konstruktyvūs iššūkiai.

Esame įpratę vaikus vertinti tik vieno specialisto akimis: logopedui svarbiausias dalykas yra kalba, kineziterapeutui – kūno sistema, specialiajam pedagogui – akademiniai pasiekimai. „DIRFloortime“ modelį sukūręs Stanley Greenspanas norėjo visa tai apjungti, todėl ši terapija savyje talpina socialinį ir emocinį raidos modelį. Kitaip tariant, vaiką turime priimti kaip visumą, o ne atskiras, neva tarpusavyje nesusijusias dalis. Ryšys čia yra svarbiausia, nes per emocinį ryšį su kitu žmogumi formuojasi visi kiti vaiko gebėjimai, tokie kaip kalba, logika, problemų sprendimas. Visa tai gimsta iš pamatinio ryšio ir bendravimo su kitu žmogumi.

 

Deja, mes nepratę būti aplinkoje, kurioje nuolat išryškinami mūsų gebėjimai, o ne laidomos kritikos strėlės.

 

Ryšys – tai atsakas. Mama nusišypso kūdikiui, jis bando nusišypsoti jai atgal – atsiranda ryšys. Lovelės gale mama dainuoja, kūdikis suka galvelę į tą pusę – rodo pastangas. Šios atsiperka: pamatau mamą ir mano kūną užlieja nuostabus pojūtis, kad esame kartu. Vaikui augant ryšys plečiasi. Tačiau tokio ryšio netekusių vaikų vystymasis pasikeičia. Stokojančių kokybiško emocinio buvimo su suaugusiaisiais vaikų ne tik jausena, bet ir akademiniai pasiekimai dažnai būna ne tokie aukšti, kaip kitų.

Pavadinimas „DIRFloortime“ šifruojamas taip: „floortime“ reiškia žaidimą ant grindų (kilimo); sutrumpinimo DIR (angl. Developmental, Individual–differences, Relationship–based) pirmoji raidė D reiškia vaiko raidos etapus, I yra vaiko individualus profilis (kokia jautri jo rega, klausa, oda, vestibiuliarinė sistema ir kt.), R nurodo ryšio, santykio su vaiku svarbą.

Stebuklėliai

Savo pastebėjimais ir įžvalgomis dalinuosi su tėvais, tad terapijos kursui pasibaigus jie gali kai kuriuos metodus naudoti patys. Tėvai papasakoja nuostabių dalykų apie terapijos poveikį jų vaikams. Štai vienas vaikas neprisileisdavo net savo senelių, o po keleto užsiėmimų jau ateina pasisveikinti, paspausti jiems rankos. Tai rodo, kad jis atsiveria emociniam ryšiui su jais. Kito berniuko tėvai pasakojo, kad po terapijos jis ieško fizinio kontakto, nori prisiglausti – nors anksčiau nesileisdavo apkabinamas. Vos po kelių užsiėmimų jis jaučiasi saugesnis su kitu žmogumi ir pats prašo apsikabinimų, nes žino, kad tai jam padeda. Tas vaikas jau turi pojūtį, ką reiškia susireguliuoti, ir pats to ieško. Taip jam atsiveria daugiau žinojimo ir patirčių, kaip įsitraukti į aplinką ir jaustis geriau.

Kitas pavyzdys: terapijoje keliskart apsilankiusio keturmečio mama pasakojo, kad namuose nuėjęs į savo kambarį jis nebebūna tamsoje – užsidega šviesą. Regis, nieko ypatingo? Tačiau išties tai didelis žingsnis į priekį: vaikas išmoko pats užpildyti jam trūkstamus pojūčius ir dėl to yra ramesnis, imlesnis aplinkai. Jis nebenori užsisklęsti, pasislėpti. Vaikas pradėjo pastebėti, kad žymiai smagiau užsidegus šviesą matyti aplinką ir joje dalyvauti.

Ir man, ir tėvams tai akivaizdus įrodymas, kad ši terapija veikia.

 

Vienas vaikas neprisileisdavo net savo senelių, o po keleto užsiėmimų jau ateina pasisveikinti, paspausti jiems rankos. Tai rodo, kad jis atsiveria emociniam ryšiui su jais.

 

Vaikui svarbiausi yra tėvai

Natūralu, kad vaikų ryšys su tėvais yra stipresnis nei su kitais žmonėmis, įskaitant ir terapeutus. Tačiau terapija gali vykti ir namuose. Net sakoma, kad „DIRFloortime“ terapija apskritai vyksta nuolat. Štai gatvėje vaikas kažką rodo, o tėvai sąmoningai atkreipia dėmesį ir reaguoja: „Oho, kaip įdomu. Matau, kad tau tai svarbu.“ Vaikas vėl pakomentuoja ir taip užsisuka komunikacijos ratas. Jis gali suktis ir aunantis batus ar atidarinėjant duris bei kitose gyvenimiškose situacijose. Tačiau buitiniai, kasdieniai komunikacijos ratai paprastai būna labai trumpi, po jų toliau užsiimame sava veikla: kas gamina valgį, kas pasiima telefoną. Terapijos užsiėmimo metu specialus ryšys su vaiku palaikomas nepertraukiamai.

Be to, kai kurie terapeutai „DIRFloortime“ terapijos metodų apmoko pačius tėvus: komentuoja ir paaiškina vaiko reakcijas į konkrečius dirgiklius ir kaip juos neutralizuoti, siūlo modelių, kaip žaidimus plėsti, kad vyktų vaiko augimas. Tačiau tam terapeutams reikia specialios kvalifikacijos, kuri įgyjama dar labiau gilinantis į šios terapijos subtilybes.

Evelina Radzivonaitė

DIRFloortime terapeutė Evelina Radzivonaitė

Apie mane

Dirbdama specialiąja pedagoge įsitikinau, kad man labai gerai pavyksta sukurti ryšį su mokiniais, turinčiais raidos sutrikimų. Man smalsu padėti jiems atrasti būdus kažko išmokti ir kaip prisidėti prie to, kad jie jaustųsi geriau ir kad gyvenime jiems būtų paprasčiau bei lengviau.

Plačiau apie mane skaitykite Penkių pojūčių komandos puslapyje.

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonių ir klausimų!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *