Sensorinės priemonės vaikams su sutrikimais. Ką pasirinkti?

Kiekvienas žmogus susiduria su stresu ir priima dalykus skirtingai. Visa tai daro mus išskirtiniais ir nepakartojamais. Nors baksnojimas pirštu ar dantų traškinimas nuobodžiaujant ar patiriant stresą yra laikomi įprastais veiksmais suaugusiesiems, daugelis tėvų sunerimsta, kai jų vaikui pasireiškia panašūs blaškymosi būdai, pavyzdžiui, mokykloje. Čia gali praversti sensorinė „vaistinėlė“ – priemonės ar įranga, kuri palengvina įkyrias situacijas ir padeda dėmesio išvargintiems protams. Deja, geras tokios „vaistinėlės“ turinys nėra lengva užduotis: internetas pilnas priemonių, žaislų parduotuvės siūlo šimtus šviečiančių, stimuliuojančių ir padedančių susikaupti žaislų, specialistai taip pat turi savo sąrašus. Ką ir kaip rinktis?

1970 m. amerikiečių ergoterapeutė Anna Jean Ayres pirmą kartą apibūdino jutiminės – sensorinės – sistemos integraciją, aptardama kūno reakciją į dirgiklius, gaunamus iš aplinkos. A. Jean Ayres manė, kad laikui bėgant žmogaus sensorinė sistema vystosi taip pat, kaip ir kiti vystymosi aspektai (kalba, motorika ir pan.). Tinkamai organizuota jutiminė sistema gali priimti aplinkos dirgiklius iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, regos, klausos, propriocepcijos (sistemos, atsakingos už mūsų koordinuotus judesius, atliekant kasdienius veiksmus) ar vestibuliarinės sistemos, padedančios suvokti gravitaciją bei atsakingos už pusiausvyrą. Sensorinės sistemos trūkumai pasireiškia tada, kai jutimo neuronai nesignalizuoja ar veikia neefektyviai, o tai lemia vystymosi, mokymosi ir (arba) emocinio reguliavimo sutrikimus.

Sensorinės integracijos teorijos šalininkai mano, kad sensorikos sutrikimas yra vystymosi sutrikimas, o jo gydymas gali pagerinti vaiko bendrojo vystymosi rezultatus. Deja, lieka neaišku, ar vaikai, kuriems nustatyti sensorikos sunkumai iš tikrųjų turi rimtą sutrikimą, aptinkamą smegenyse, ar šie trūkumai yra susiję su kitais vystymosi ir elgesio sutrikimais. Konkretūs elgesio sutrikimai, pastebimi tarp tų vaikų, kurie pasižymi autizmo spektro, dėmesio ar hiperaktyvumo sutrikimais, persidengia su simptomais, nustatytais vaikams, turintiems sensorikos sutrikimų. Iki šiol atlikti tyrimai neįrodė, kad jutimų disfunkcija egzistuoja kaip atskiras sutrikimas, besiskiriantis nuo kitų raidos sutrikimų.

Rinkitės žinodami, kokią problemą norite spręsti

Sensorinis sutrikimas nėra vienas specifinis sutrikimas, o greičiau skėtis, apimantis įvairius neurologinius sutrikimus. Sensorinių sutrikimų kategorijos:

1. Jutimo moduliacijos problemos – sunkumai susiję su prisilietimu, judesiu ir kūno padėtimi. Yra trys pagrindiniai sensorinės moduliacijos problemų tipai:
   1. Nepakankamai reaguojantis vaikas siekia mažiau stimuliuoti – vengia liesti ar būti paliestas, judėti ar būti staigiai pajudinamas, taip pat gali būti nelankstus ir nekoordinuotas.
   2. Nepakankamai reaguojantis vaikas siekia daugiau stimuliacijos – vaikas gali nežinoti apie nešvarų veidą, rankas ar drabužius ar tai, kaip viskas jaučiasi; nepastebi ir neprieštarauja, kad būtų perkeltas; trūksta vidinio varomojo noro žaisti, tačiau stumdamas, traukdamas ar keldamas jis tampa budresnis.
   3. Nuolatinės stimuliacijos siekis – vaikas voliojasi purve, trinasi prie sienų ir kimba į žmones, jis yra drąsus, trokšta greito ir veržlaus judesio, nuolat juda, atsiduria aukštyn kojomis, nori meškos apkabinimų, būti suspaustas ar prispaustas. Vaikas taip pat gali netipiškai reaguoti į reginius, garsus, kvapus ar skonį.
2. Sensorinės diskriminacijos problemos – sunkumai atskirti vieną pojūtį nuo kito arba suprasti, ką reiškia pojūtis. Vaikams gali būti sunku liesti (blogas kūno supratimas, įskaitant skausmo ir temperatūros pojūčius), judėti ir laikyti pusiausvyrą, kūno padėtį ir raumenų valdymą, regėjimą (painūs vaizdai ir skirtumai paveikslėliuose), garsus ir skonį (pvz., atskiriant citriną nuo acto ar muilo).
3. Sensorinės-motorinės problemos – tai kūno laikysenos sutrikimai, susiję su judėjimo įpročiais, pusiausvyros ir dvipusio koordinavimo problemomis (kartu naudojant abi kūno puses). Taip pat būdinga dispraksija – problemos, susijusios su suderintais ir savanoriškais veiksmais, įskaitant smulkiąją ir bendrąją motoriką.

Vaikams, turintiems minėtus sutrikimus, struktūra ir rutina yra reikalingos, todėl sensorinės priemonės yra naudojamos kaip nuspėjama ir lengvai pakartojama dirgiklių forma. Tėvai dažnai jaučia pareigą užkirsti kelią įvairiems netikėtumams, kurie gali sukelti stresą ir kitus nemalonius pojūčius, tačiau tėvai taip pat gali pasiūlyti įrankių, kurie vaikui padeda savaip susidoroti su pokyčiais.

Dažniausiai priemonės skirstomos pagal tai, kokius sunkumus norima spręsti:

Sensorinės raidos sritys

„Nuėjus į paprastą žaislų parduotuvę galima rasti labai daug priemonių ir žaislų, kurie skirti įvairiems sunkumams palengvinti ir problemoms spręsti, tačiau pagrindinė problema – kaip pasirinkti tikrai tinkamą daiktą. Tokiose parduotuvėse konsultantai neturi reikiamų žinių, padedančių įvertinti vaiko situaciją ir tėvų lūkesčius“, – dėmesį į specialistų ir terapeutų svarbą atkreipia „Penkių pojūčių“ namų įkūrėja Gabrielė Tervidytė. „Išmokti atrasti tai, kas tinka jūsų vaikui, gali šiek tiek užtrukti net ir dirbant su specialistu, tačiau tai padarydami, greičiausiai, padėsite vaikui pasiekti geresnių rezultatų mokykloje ar vykdant įvairias kasdienes užduotis namų aplinkoje.“

Amerikos pediatrų akademija rekomenduoja:

1. Esant sensorikos sutrikimams, turi būti įvertinti kiti raidos sutrikimai, ypač atkreipiant dėmesį į autizmo spektro, dėmesio ar hiperaktyvumo sutrikimus. Tai turi daryti elgesio pediatrai, vaikų psichiatrai, psichologai ir kiti kompetentingi specialistai.
2. Specialistai turi supažindinti tėvus, jog duomenys apie sensorinių terapijų poveikį vis dar yra riboti. Gali būti, kad jūsų draugų šeimoje naudojamos priemonės pasiteisina, o jums – ne. Tai neturėtų stebinti, kai kuriems teks apsišarvuoti kantrybe ir su specialisto pagalba stengtis atrasti tai, kas pateisins jūsų šeimos lūkesčius.
3. Specialistai turi padėti tėvams atpažinti, ar sensorinės priemonės veikia efektyviai. Ne visada iš pirmo žvilgsnio yra akivaizdus tokių priemonių veikimas. Tam ir yra specialistai, kurie gali padėti tėvams identifikuoti vaiko elgesio pokyčius ir atvirkščiai – priemonės neveikimą.
4. Šeimos, gydytojai ir terapeutai turėtų dirbti kartu, kad būtų pasirinkti tinkamiausi problemų sprendimo būdai. Tai komandinis darbas, kurio metu visos pusės yra atsakingos už vaiko sėkmę.

Be sensorinių priemonių Lietuvoje taip pat populiarėja sensorinė įranga. Ji leidžia valdyti patalpos šviesas, garsus ir vaizdus, sklindančius iš TV ekrano arba projektoriaus. Didelė sensorinės įrangos dalis yra skirta ugdomiesiems žaidimams, skatinantiems kognityvinį vystymąsi.

Tauragės Jovarų mokykloje, kurioje mokosi tiek tipinės, tiek netipinės raidos vaikai, 2017 m. buvo įrengtas sensorinės įrangos kambarys. „Įranga čia naudojamasi iki šiol. Tiesa, ją daugiau naudoja pradinukai ir mažesni vaikai nei vyresnio amžiaus moksleiviai. Mokiniai čia lankosi su mokytojais. Mano nuomone, įranga labai naudinga, nes ji moko suprasti savo jausmus, atsipalaiduoti. Taip pat tai puiki edukacija mokiniams“ – nuomone dalijasi LMS Tauragės rajono mokinių savivaldų informavimo centro pirmininkė Laineda Pielikytė.

Sužinoti daugiau apie Penkių pojūčių sensorinę įrangą.

Šaltiniai: American Academy of Pediatrics, Smart Kids with Learning Disabilities

Straipsnius kartą per savaitę galime Jums atsiųsti el. paštu. Prenumeruokite mūsų e-biuletenį ir nepraleiskite naujų įrašų.