Įspūdžiai iš sensorinio kambario Tauragės Jovarų pagrindinėje mokykloje

Būrys šešerių-septynerių metų amžiaus vaikų suguža į „Penkių pojūčių“ logotipu papuoštą patalpą, koridoriuke nusiauna batus ir sudeda juos į tam skirtas lentynas. Subėga į sensorikai specialiai paruoštą kambarį juodai dažytomis sienomis ir tamsiomis užuolaidomis uždengtais langais, kuriame nėra jokių kitų vizualinių trukdžių. Ant grindų – balti čiužiniai sėdėjimui bei baltos pagalvės, ant kurių vaikai ir pasiskirsto. Regis, mokyklos koridoriai liko kažkur toli toli… Užtemsta šviesos. Mokytoja Inga pradeda užsiėmimą:

– Vaikai, kokių spalvų dar neturėjome?
– Rudos! Pilkos! Oranžinės!

Šios savaitės priešmokyklinio ugdymo programos tema – vanduo. Sensorinės įrangos pagalba vaikai mokysis jį suvokti oranžinės spalvos kontekste.

Mokytoja Inga rankose laiko sensorinės įrangos planšetę, kambarys nusidažo žalia šviesa.

– Vaikai, ar čia oranžinė?
– Ne, čia žalia!

Po dar kelių tokių žaismingų provokacijų vaikus apgaubia oranžinė šviesa.

– Kokie garsai tinka prie oranžinės spalvos? – klausia mokytoja. Kažkam kyla mintis: tyla.
– Gerai, paklausykime oranžinės spalvos tylos.

Paklausę oranžinės tylos vaikai kiekvienas paeiliui į rankas ima planšetę ir joje pasirenka garsus, tinkančius prie oranžinės spalvos – kas paukščiuką, kas vėją, kas jūros ošimą. Užduotis kitai grupės daliai – pasirinkti savo nuotaiką atspindinčią spalvą. Po maždaug minutę visi pabūna skirtingų spalvų šviesoje.

– Sakyk, kodėl tau dabar gera būti žalsvai melsvoje erdvėje? – klausia mokytoja vaiko.
– Nes… Man jinai sukelia įvairius tuos, nu kaip jie… Prisiminimus, – atsako vaikas.

Antroji užsiėmimo dalis – ramiai pagulėti ekrane stebint kosmoso vaizdus. Kartu ir užduotis: visatoje rasti oranžinių taškų ir mintyse juos suskaičiuoti.

– Na, kiek kosmose suskaičiavote oranžinės spalvos?
– 4!
– 103!

Video visi, žinoma, matė tą patį.

Paklausti, su kuo jiems asocijuojasi oranžinė spalva, vaikai atsako remdamiesi savo vaizduote ir asmeninėmis patirtimis: mini rudens lapus, marškinėlius, plaukus. Mokytoja klausia:

– O ar vanduo būna oranžinis?

Vienuolika vaikų sako „Ne“ ir juokiasi, viena mergaitė tyliai šnibžda: „Taip“.

Ekrane pasirodo saulėlydžio pajūryje vaizdas. Saulės nutviekstas vanduo jame – oranžinis. Mokytoja Inga suformuluoja pagrindinę užsiėmimo mintį: „Kitąkart piešdami atsiminkite, kad ir vanduo gali būti oranžinis. Turime įžvelgti spalvų įvairovę ne tik įprastuose dalykuose.“

O kad sensorinis užsiėmimas paliestų ir kitus pojūčius, prieš išeidami iš kambario vaikai pavaišinami apelsino skiltelėmis. Šiandien juk – oranžinė diena.

Tauragės Jovarų pagrindinėje mokykloje sensorine įranga naudojamasi jau keletą mėnesių. Jai skirta viena klasė, kurioje pertvara atskirtas koridoriukas. Šis veikia tarsi pereinamoji erdvė – iš įprastinės mokyklinės į sensorinę kambarį patenkama pamažu, tad ir įspūdis didesnis. „Vaikai sako vis dar negalintys patikėti, kad paprastoje mokykloje yra tokia erdvė“, – sako specialioji pedagogė Neringa Juščiuvienė, inicijavusi sensorinio kambario įrengimą.

Mokytoja Inga Eičienė, kiekvieną penktadienį sensoriniame kambaryje vykdanti savaitės užbaigimo užsiėmimus su priešmokyklinio amžiaus vaikais, sako po keleto įtemptų bandymų atradusi sau ir vaikams tinkančią mokymosi bei atsipalaidavimo sistemą. Jos sukurta metodika remiasi spalvų principu: kiekvienos savaitės priešmokyklinio ugdymo programos temai pritaikoma ją atitinkantis sensorinės įrangos turinys, o kartu mokomasi skirti spalvas ir plėsti jų suvokimo ribas. „Atradau, kad per spalvas galiu su vaikais komunikuoti daugybe temų, – sako I. Eičienė. – Mėgstu dailę, man svarbu lavinti kitokį, platesnį vaikų mąstymą ir kūrybiškumą. Noriu, kad vaikai įsisavintų, jog dangus gali būti ne tik mėlynas, o žiema ne tik balta – ir balta ne tik žiema. O kartais vaikams tiesiog reikia pabūti vienokios ar kitokios spalvos šviesoje.“ Joje pabūti kartais norisi ir vaikų tėveliams: pedagogės pasakoja, kad penktadieniais prieš užsiėmimą kai kurių vaikų mamos ir tėčiai į mokyklą atskuba anksčiau, kad patys galėtų atsipalaiduoti sensorinėje aplinkoje.

Priešmokyklinio amžiaus vaikų grupėje per sensorinius užsiėmimus galioja kelios taisyklės: jokio spaudimo (jei dabar nesinori atsakinėti į klausimus – gali pabūti tyloje); per susikaupimo valandėlę negalima dūkti, liesti kitų; pirmiausia išklausyti, tik tada kalbėti; ir įėjus nusiauti batus. O pagrindinė taisyklė galioja visoje mokykloje: saugok save, saugok kitus!

Ne tik spalvos, bet ir edukacinis sensorikos turinys pritaikomas pagal poreikius. „Per tarptautinę Žemės dieną rodėme video apie šiukšles, o vienai mokytojai paprašius „ko nors apie pasaulio pažinimą“ su vaikais žiūrėjome filmuką „Alyvuogių kelias“, kuris visiems labai patiko“, – pasakoja pedagogės. Per laisvą pamoką į sensorinę aplinką pakviesti aštuntokai taip pat liko sužavėti, jų elgesiu ir savikontrole užsiėmimo metu labai patenkintos ir pedagogės. „Svarbiausia – motyvacija. Atėjo tik tie, kurie tikrai to norėjo – todėl taip puikiai ir pasisekė“, – sako N. Juščiuvienė. Po užsiėmimo paaugliai pasiūlė kambarį naudoti filmų peržiūrai.

Užsiėmimus vaikams su specialiaisiais poreikiams N. Juščiuvienė veda po jų akademinių pamokų. Iš viso vaikų su kompleksine negalia, intelekto sutrikimu, įvairiapusiais raidos sutrikimais (autizmo spektras) mokykloje yra dešimt, vienu metu sesijoje dalyvauja 2-3. Paprastai užsiėmimas pradedamas garsų atskyrimo lavinimu, po jo seka vaizdai, tuomet edukacija (skaičiai, dėlionės). Pabaigoje, pagal poreikius, žiūrimi arba žuvelių (ramesnis), arba skraidančių spalvotų burbulų (aktyvesnis) filmukai. „Pastebėjau, kad vaikams su elgesio sutrikimais ypač patinka žiūrėti į žvaigždes“, – sako spec. pedagogė N. Juščiuvienė.

Kuo dar naudinga sensorinė įranga? Jovarų mokyklos pedagogės sako, kad ji padeda gerinti vaikų dėmesio sukaupimą ir koncentraciją, kuria ir stiprina gebėjimą išsakyti, ką tuo metu jauti ir matai. Taip pat lavinamas dar vienas labai reikalingas įgūdis, kurio išmokti nėra lengva – nusiraminti. Kai to išmokstama saugioje aplinkoje, be baudžiamųjų priemonių, ramus nugrimzdimas į save tampa natūraliu įgūdžiu, pritaikomu visose gyvenimo situacijose.

Integruotoje Jovarų mokykloje vyksta trijų tipų užsiėmimai su sensorine įranga:

1. Penktadieniniai 45 min. trukmės užsiėmimai su priešmokyklinės grupės vaikais (6-7 m. amžiaus), kuriuose paprastai dalyvauja 19 vaikų;
2. Kassavaitiniai užsiėmimai su vaikais su spec. poreikiais;
3. Užsiėmimai pagal poreikį arba pageidavimą, įskaitant svečius iš kitų įstaigų.

Štai išbandyti sensorikos poveikio į Jovarų mokyklą planuoja atvykti Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos draugijos „Viltis“ Tauragės skyriaus narės, turinčios vaikų, kuriems diagnozuotas Dauno sindromas. Tiesa, kol kas kiti įvairių dalykų mokytojai vesti užsiėmimų su sensorine įranga nesiryžta. „Kiekvienam reikia susidaryti savą sistemą“, – sako I. Eičienė.