TV3: Sėkmės raktas – holistinis požiūris į vaiko ugdymą
Straipsnio originalas publikuotas TV3.lt 2020 m. spalio 21 d.
„Esu Luko mama, lapkričio mėnesį jam bus 5-eri. Savo ypatingumą – ir galias, ir negalias – jis atsinešė gimdamas. Gimė 25 savaičių, sverdamas 860 gramų, 12 savaičių praleido Santaros klinikų intensyviosios pagalbos skyriuje“, – susirinkusiems į VšĮ „Penki pojūčiai“ organizuotą konferenciją pasakojo elektroninės parduotuvės anksti.lt įkūrėja Giedrė Šopaitė-Šilinskienė.
Pasak Giedrės, negalią turinčių vaikų tėvai iki šiol priversti būti savo vaikų atvejo vadybininkais, visų galų meistrais, žinoti viską apie vaiko diagnozes, terapijas, galias ir negalias, specialistų kompetencijas: „Visur buvom, viską išbandėm, iš kiekvienos institucijos grįždavom su šūsnimis dokumentų ir rekomendacijų ir padarėm išvadą, kad į kai kurias įstaigas niekada negrįšim.“
Ką daryti, kad specialistai ir institucijos dirbtų bendraudamos ir bendradarbiaudamos, kaip statyti tiltus tarp skirtingų sričių, skirtingų profesijų, kaip užtikrinti holistinį požiūrį dirbant su įvairių iššūkių turinčiais vaikais – apie visa tai ir kalbėta „Penkių pojūčių“ surengtoje konferencijoje. Joje dalyvavę su raidos sutrikimų turinčiais vaikais dirbantys pedagogai ir specialistai klausėsi pranešimų apie įvairius terapijos metodus, diskutavo, ką daryti, kad vyktų komandinis darbas tarp tėvų, specialistų ir įstaigų, o vėliau dalyvavo praktiniuose užsiėmimuose.
„Penki pojūčiai“ teikia paslaugas šeimoms, auginančioms sutrikusios raidos ar negalią turinčius vaikus. Dviejuose „Penkių pojūčių“ terapijos centruose kuriamos sensorinės erdvės, terapinio ir edukacinio darbo metodikos ir buriami terapeutai, kurie dirbdami komandoje taiko holistinius darbo su vaiku ir šeima principus. Įstaigos įkūrėja ir direktorė Gabrielė Tervidytė-Arandi sako, kad Lietuvoje žodis „holistinis“ vis dar nelabai suprantamas, nors kalbant apie ugdymą dažnai sakoma, kad reikia visapusiško bendradarbiavimo.
„Holizmas ir yra visapusiškumas, požiūris į tą patį dalyką iš visų pusių, – aiškina Gabrielė. – Sau pažadėjom, kad prie kiekvieno vaiko, kiekvienos šeimos prieisim labai individualiai, atrasim takelį tik į tą šeimą, be jokių stereotipų, išankstinių nusistatymų. Mūsų svajonė – kad viskas būtų integralu, viskas susieitų, kad po žingsniuką eitume link vienio.“
Metodas „DIR Floortime“ padeda kurti ryšį su vaiku
„Penkiuose pojūčiuose“ taikomas metodas „DIR Floortime“ – vis dar naujovė Lietuvoje. Šio modelio išskirtinumas – į santykį orientuotas, vaiko vedamas, individualiais ypatumais ir natūralios raidos principais besiremiantis ugdymas.
„Holistinis požiūris apima viską: kokios sritys ir kokie žmonės vaiką formuoja, kaip jį veikia socialinė sistema, kokia yra jo emocija. Būtent emocija diriguoja visai vaiko raidai, veda ją į priekį, t. y. visos sritys – pažintinė, socialinė, kalbos – seka paskui tai, kaip vaikas jaučiasi“, – teigia psichologė, metodo „DIR Floortime“ specialistė Gintarė Pupinytė, save ir kitus terapeutus vadinanti angelais sargais, vaikų advokatais.
Pasak Gintarės, vaikui gerai, kai jis jaučiasi priimtas su visomis emocijomis, nesvarbu, ar tai džiaugsmas, ar liūdesys, pyktis. Vaikai save augina per santykį su kitais, jie bendrauja matydami pasaulį kitų akimis, kad susivoktų, kas tinkama, o kas ne. Vaikų motyvacija atsiranda iš noro žaisti ir patirti pasaulį, todėl kai vaikui nebeįdomu, reikia rasti, į ką jam atsispirti, kas jį gali džiuginti. „Užmegzkime su vaikais kontaktą, leiskim jiems augti ir padėkim, kai jiems reikia pagalbos, leiskim jiems atsispirti“, – linki psichologė.
Viena iš metodo „DIR Floortime“ Lietuvoje pradininkių ir VšĮ „Augu kartu“ įkūrėjų Paulina Kuraitienė sako, kad per ryšį su vaiku atsiskleidžia jo gebėjimai. „Vaiko elgesys yra jo komunikacija. Jeigu vaikas elgiasi blogai, tai jis jaučiasi blogai. Reikia jį išklausyti ir išgirsti – tai pats stipriausias terapinis momentas.“
Paulina pabrėžia, kad labai svarbu, kaip specialistai kalba ir mąsto apie vaiką: „Kartais turim būti kaip nakties sargybiniai, žiūrėti, kokias mintis įsileidžiam į savo širdį, o paskui turim žiūrėti, kaip kalbam. Šventajam Rašte sakoma, kad mus suteršia ne tai, kas į mus įeina, o kas iš mūsų išeina“, – primena specialistė. Ji konferencijos dalyviams parengė skaidrę, kurioje surašytos frazės, daugelio mamų ne kartą girdėtos iš specialistų: „Nemokytinas“, „Eina, griauna“, „Ką nors darykit, mama“ ir pan.
„Ugdytojų komandos išskirtinis bruožas yra tas, kad mes tikim vaiku, tikim, kad gali įvykti gražiausių dalykų, ir tas tikėjimas viską keičia ir atsispindi mūsų kalboje“, – tikina specialistė. Ji sako, kad sunku ne tik ypatingus vaikus auginančioms šeimoms, bet ir specialistams, kurie taip pat nežino, ką daryti, yra pervargę, nepasitiki savimi. Paulina skatina nebijoti pripažinti, kad yra sunku.
„Kai esame atviri, nebijome būti silpni, trapūs, nemokantys ir nežinantys, vyksta santykio metamorfozė, – tikina specialistė ir pabrėžia: – Smegenys, patiriančios stresą, negali mokytis. Kai nuolat patiriame stresą, negalim rasti išeičių iš problemų.“
Meno terapijų poveikis
Dailės terapijos pradininkė Lietuvoje dr. Audronė Brazauskaitė sako, kad tyrimais įrodyta, jog menas vaidina labai svarbų vaidmenį užkertant kelią ligoms ir jas gydant. Dailės terapija – ir viena iš svarbių holistinio darbo su vaiku komponentų: „Dailės terapija yra edukacinio ir terapinio proceso dalis – stiprina savivoką, lavina motorinius, sensorinius ir pažinties įgūdžius, stiprina erdvės suvokimą, padeda išreikšti įvairius jausmus, lavina komunikaciją, smulkiąją ir stambiąją motoriką, kūrybiškumą ir pan.“
Pasak A. Brazauskaitės, dailės terapija – tarpdalykinė veikla, integruojanti dailės ir medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo, socialinio darbo žinias ir asmenines kompetencijas. Dažnai pamirštama, kad dailės terapija yra paslauga, kurią teikia kvalifikuoti specialistai, baigę dailės terapijos magistro studijas. Tokią programą nuo 2012 m. siūlo Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas.
Pasak muzikos ir šokio terapijos specialistės dr. Solveigos Zvicevičienės, muzikos terapija grindžiama suvokimu, kad kiekvienas asmuo yra muzikalus iš prigimties, kiekvienas turi savo vidinę muziką: „Ritmą turi širdies veikla, kvėpavimas, judesiai, kalba, melodijos kuriamos kalbant, juokiantis, čiauškiant, dainuojant. Kiekvienas gebame reaguoti į muzikinius ryšius nepaisant ligos ar negalios.“
S. Zvicevičienė sako, kad muzika yra vienintelis stimulas, aktyvinantis visas smegenų dalis, o dalyvavimas muzikos terapijos veiklose vaikui leidžia nusiraminti, komunikuoti, išreikšti džiaugsmą, suvokti save. Muzikos terapija gali daryti įtaką individualių poreikių turinčių vaikų ugdymuisi, terapijai, sveikatinimui, socializacijai, padeda kurti ryšius ir santykius, todėl, pasak specialistės, labai svarbu kuo anksčiau identifikuoti vaiko galias ir negalias, kad būtų galima kuo anksčiau jam suteikti tikslingą pagalbą.
Konferencijos dalyviai susipažino ir su metodo „Tomatis“ galimybėmis. Jį pristatė vienintelės Lietuvoje II lygio sertifikuotos metodo „Tomatis“ specialistės Jurgita Kalnutė ir Kristina Bufaitė. Metodas „Tomatis“ – tai muzikos klausymosi terapija naudojant specialiai suprojektuotą įrangą ir filtruotą Mocarto muziką bei grigališkuosius choralus. Tai – prancūzo daktaro Alfredo Tomatis sukurtas edukacinis metodas, kuris ausį ištreniruoja klausytis, o smegenis – tinkamai analizuoti girdimus garsus.
„Šis šiuolaikinėmis technologijomis paremtas metodas dažnai būna kaip ledlaužis, padedantis kitoms terapijoms“, – sako Jurgita. Kristina aiškina, kad metodas „Tomatis“ lavina klausą, gerina garsų suvokimą, skatina kalbą.
Nuotraukos: Andrius Mažeika Photography
Svarbiausia – keisti požiūrį
Įtraukiojo ugdymo ekspertė, Nacionalinės švietimo agentūros metodininkė, „Švietėjiškų iniciatyvų centro“ direktorė Kristina Paulikė primena: „Esame ant pokyčių slenksčio. Šių metų birželį priimtos Švietimo įstatymo pataisos, kurios įsigalios nuo 2024-ųjų rugsėjo 1 dienos. Iki tol turim padaryti didelius darbus.“
Pasak K. Paulikės, sudaryta darbo grupė, kuri rengia įtraukiojo ugdymo priemonių planą 2021–2024 m. Darbo grupėje dalyvauja įvairių ministerijų, institucijų, organizacijų atstovai. Vyksta ir viešosios konsultacijos, kuriose visi kviečiami dalyvauti, klausti ir teikti pasiūlymus.
Ekspertė pabrėžia, kad labai svarbus kiekvieno sektoriaus domėjimasis kitu, kitaip labai sunku teikti kokybiškas paslaugas ir bendradarbiauti: „Pasitaiko atvejų, kai ir viena, ir kita ministerija ar institucija atskirai dirba tą patį darbą, dubliuoja veiklas, o juk būtų galima susiėjus aptarti, ko reikia, sutaupyti lėšų ir suplanuoti bendras veiklas – tai ir būtų holistinis požiūris.“
K. Paulikė sako, kad bendradarbiauti turi visa pagalbos šeimai sistema, pradedant nuo valstybinių įstaigų, savivaldybių, NVO, baigiant kiekviena ugdymo įstaiga, grupės ar klasės kolektyvu, šeima. Pokyčiams reikia atsakomybę prisiimančių lyderių. Vis dėlto, pasak ekspertės, niekas nesikeis, kol nesikeis požiūris į iššūkių turintį vaiką: „Požiūris keičiasi labai pamažu, bet kad keistųsi, turim apie tai kalbėti.“
Tam pritaria ir Šv. Kristoforo progimnazijos direktorė Jurgita Zinkienė: „Neseniai mūsų mokykla gavo dovanų sensorinį kambarį, bet šiandien lengviausia nusipirkti įrangos, daug sunkiau keisti mūsų visų požiūrį į vaiką. Nesam stebuklingi, esam visuomenės atspindys. Turim tėvų, kurie sako, kad mano vaikas su tuo ar tuo nesėdės, turim ir mokytojų, kurie ne visada yra pasakiškai taktiški. Vis dėlto mane įkvepia mintis, kad apie tai reikia kuo daugiau kalbėti.“
„Svarbiausia – ne materialinė bazė, ne mygtukų įjungimas, o holistinis vaiko suvokimas, supratimas, ko jam reikia. Ir tada sensorinis kambarys yra lyg labai geras rašiklis – rašiau visą gyvenimą, bet dabar turiu fantastišką rašiklį. Jis man padeda, bet iš esmės aš pats esu viso to pagrindas“, – apibendrina G. Tervidytė-Arandi.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
