TV3: Svarbiausia – ne brangi įranga, o holistinis vaiko suvokimas
Straipsnis originaliai publikuotas TV3.lt 2020 lapkričio 12 d.
VšĮ „Penki pojūčiai“ teikia paslaugas šeimoms, auginančioms raidos sutrikimų ar negalią turinčius vaikus, taip pat įstaigoms siūlo sensorinę įrangą ir pirmąsias lietuviškas pasunkintas priemones „Arti“. Praėjusiais metais Vilniuje, Šermukšnių gatvėje, buvo įkurti pirmieji „Penkių pojūčių“ namai – nedidelis terapijos centras, o šių metų spalio viduryje Ozo gatvėje, vienoje iš SOS vaikų kaimo sodybų, įsikūrė antrieji „Penkių pojūčių“ namai.
Šio socialinio verslo įkūrėja Gabrielė Tervidytė-Arandi juokauja, kad nepalankesnio laiko centrui išsinuomoti visą namą, ko gero, būtų buvę sunku rasti – vis dėlto jos nesustabdė nei pandemija, nei gresiantis karantinas, net ir jos pačios nėštumas, o užuot surengusi prašmatnias įkurtuves nusprendė organizuoti konferenciją specialistams, dirbantiems su sutrikimų turinčiais vaikais.
Gabrielė tikina – kai Vilniaus universitete studijavo socialinį darbą, tikrai negalvojo, kad kada nors dirbs su individualiųjų poreikių turinčiais vaikais. Dar studijų metais ją traukė globalūs socialinės politikos klausimai, tad studijas tęsė Amsterdame, kur įgijo socialinės politikos magistro laipsnį. Baigus magistrantūrą jai Europa pasidarė per maža, todėl leidosi į kelią – inicijavo ir išbandė įvairias veiklas Lotynų Amerikoje, Azijoje, Pietų Afrikoje, keletą metų dirbo Palestinoje, kur susipažino su būsimu vyru, vienu iš sensorinę įrangą kuriančios įmonės savininkų. Prieš 4,5 metų grįžo į Lietuvą, o po pusmečio įkūrė VšĮ „Penki pojūčiai“. Su G. Tervidyte-Arandi kalbamės apie jos širdžiai mielą veiklą, į kurią, jos teigimu, atvedė pats gyvenimas, o ji tam nesipriešino.
Gabriele, grįžusi į Lietuvą turbūt neplanavote imtis socialinio verslo?
Dvejus gerus metus laksčiau po Lietuvą, pasakojau apie sensorinę įrangą, norėjau, kad mokyklose kuo daugiau vaikų ir mokytojų atrastų poreikį nusiraminti, susikaupti specialiose erdvėse. Kurti terapijos centrą mane įkalbėjo mūsų partneris, dabartinis mano vyras. Jis sakydavo: „Svajoji padėti šeimoms, kitiems pasakoji, kaip dirbti, tai imk ir pati įkurk terapijos centrą.“ Taip ir atsirado pirmieji „Penkių pojūčių“ namai Šermukšnių gatvėje, Vilniaus centre. Tai yra terapinis kambarys su sensorine įranga, kur teikiamos paslaugos įvairių sutrikimų turintiems vaikams ir jų tėvams.
Pavadinimas „Penki pojūčiai“ turbūt simbolizuoja holistinį požiūrį, kuriuo jūs ir vadovaujatės.
Būtent. Man labai patinka, kad tą pavadinimą sugalvojo mano mama, kuri man yra visa ko bazė ir pagrindas. Kai ieškojau pavadinimo, ji paskambino ir patarė: „Juk sensorinė įranga skirta pojūčiams stimuliuoti, o pagrindiniai pojūčiai yra penki, taip ir pavadink savo centrą.“
Dabar jūsų darbuotojai jus juokais vadina penkių pojūčių direktore.
Žinoma, smagu iš savęs pasijuokti. Iš tikrųjų mano gyvenimo filosofija yra tokia – nesipriešinti, kai gyvenimo aplinkybės mane kažkur veda, ir daryti tai, kas man pačiai patinka, tada dažniausiai ir sekasi. Bet gyvenimo ironija tokia – dabar kaip tik ieškau, kas mane kuriam laikui pakeistų, perimtų mano darbus, tai iš tikrųjų turiu ieškoti ne vieno, o trijų žmonių. Turbūt tai natūralu – ko gero, nelengva pakeisti tą, kuris ant kojų pastatė savo verslą ar organizaciją.
„Penkių pojūčių“ moto – į kiekvieną vaiką žvelgti be išankstinių nusistatymų, su juo ir jo šeima dirbti individualiai. Kaip atsirado tokia koncepcija?
Man atrodo, taip susidėliojo mano suvokimas apie socialinį darbą ir socialinę politiką: dirbdamas socialinį darbą turi galvoti, kaip padėti individui, žiūri į konkrečią jo situaciją. Socialinėje politikoje, atvirkščiai, turi galvoti apie bendras sistemas, struktūras, kurios gali padėti grupėms žmonių. Taigi, manau, terapijų metodus kiekvienam vaikui reikia taikyti individualiai. Vis dėlto dirbant su suaugusiaisiais, sprendžiant jų problemas, galima taikyti bendresnius principus. Žinoma, neįmanoma to paties kartoti visiems tėvams, bet sluoksniuodamas pyragą tam tikrus dalykus gali kloti kaip pagrindą.
Pas mus atėję klientai dažnai pasakoja apie savo patirtis didžiosiose sveikatos, švietimo įstaigose, kur nėra jokio individualumo, kur ant šimto žmonių užmeta tą pačią paklodę ir niekam neįdomu, kaip tu jautiesi, nes, atseit, specialistas žino geriausiai. O mes norime išklausyti, suprasti, priimti, ir netgi jeigu mums atrodo, kad žinom tinkamiausią atsakymą, niekada neleidžiam sau rėžti, kad reikia daryti tik taip.
Sakoma, kad būtent tėvai yra geriausi savo vaikų ekspertai.
Kai tėvai sako, kad geriausiai pažįsta savo vaiką, nepuolam nei to patvirtinti, nei ginčyti. Žinot, kodėl? Visoms socialinėms situacijoms būdinga tai, kad asmenys, esantys arčiausiai objekto, mato jį labai siauru kampu. Tai elementaru – jei stoviu labai arti kokio nors daikto, nematau jo viso, matau tik atskiras jo dalis. Taip pat ir tėvai savo vaiką mato iš arti, labai skausmingai, labai detaliai, bet jie nemato bendro vaizdo, kuriame yra ir jie patys. Jeigu tėvai piešia savo vaiką, jie piešia tik jį, o jeigu mes piešiame visą vaiko situacijos paveikslą, jame yra ir tėvai, nes mums reikia matyti pilną vaizdą, turime suprasti šeimos situaciją, jos dinamiką, komunikaciją, santykius ir kt.
Per „Penkių pojūčių“ namuose surengtą konferenciją užsiminėte, kad viena kūno judesio terapeutė jums prisipažino, jog dirbdama su vaiku jį jaučia savo inkstuose. Ar kiekvienam terapeutui reikalingas toks gebėjimas pajausti vaiką?
Tai ypač būdinga kūno judesio terapeutams – kuo jautresnis terapeutas, tuo geriau pagauna vaiko poreikius, ypač kai vaikai turi tikrai rimtų sutrikimų. Kita vertus, man atrodo, kad mes visi turėtume stengtis geriau suprasti vaikus, tam tiesiog reikia apsiauti vaiko batais. Pripažinkim, mūsų niekas nemokė atsistoti į vaiko ar apskritai į kito asmens vietą. Kai pas mus atėjęs vaikas tampa suirzęs, neramus, terapeutai kartais dar net jam esant arba jau jam išėjus tiesiog atsitupia, susilygina su vaiko ūgiu ir daro tą patį, ką darė vaikas, stengdamiesi pajusti, ką jis matė, ką girdėjo, ką jautė, ką lietė – tikrąja to žodžio prasme atsistoja į vaiko vietą ir taip kartais pastebi netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, pamato, kad toje vietoje šviesa rėžė tiesiai į akis arba grindys buvo labai šaltos. Tada pasidaro aišku, kodėl vaikas jautėsi nesaugiai.
Sakote, kad terapeuto darbas su vaiku neturi būti atsietas nuo tikro gyvenimo.
Žinoma, įstaigose neturi vykti kas nors kardinaliai kitaip nei įprastame gyvenime. Pavyzdžiui, jeigu vaikas namie visą laiką laksto basas, tai jis pas mus irgi gali nusiauti batus. Arba, pavyzdžiui, kartais mūsų centras vaikui būna vienintelė vieta, kur jam neduoda telefono. Beje, mes apskritai esame nusiteikę prieš ekranus, manom, kad vaikams, ypač ankstyvojo amžiaus, telefonais ar kitomis technologijomis naudotis nereikia. Kita vertus, kai matom, kad neturėdamas telefono vaikas pas mus jaučiasi gerai, tėvus skatinam telefono jam iš viso nebeduoti arba duoti kuo rečiau.
Kalbėdama apie holistinį požiūrį į vaiką ypač akcentuojate dvasinės vaiko raidos svarbą.
Kaip tik dabar skaitau knygą apie kūdikių smegenis. Knygos autorius ironiškai kalba apie tėvus, ypač vyrus, kurie svajoja, kad jų kūdikis įstos į Harvardą, pasieks kokias nors karjeros aukštumas. O juk mažam vaikui labiausiai reikia ryšio ir psichologinio saugumo. Kuo tvirtesnis tas ryšys, tuo didesnė tikimybė, kad lengviau vystysis žmogaus emocinis ir akademinis intelektas. Taigi, kognityviniai gebėjimai dažnai būna rezultatas, bet prieš tai svarbu patręšti žemę, sukurti emocinį ir aplinkos stabilumą. Svarbiausia vaikui įdiegti pasitikėjimą savimi, optimizmą, tikėjimą ateitimi, visa tai ateityje jam padės suklupus atsistoti ir eiti toliau.
Net tėvai, kurie labai myli savo vaikus ir dėl jų labai stengiasi, dažnai daro didelę klaidą – leidžia sau kalbėti už vaiką arba vaikui girdint pasakoja, kai jam nesiseka. Juk sakoma, kad net apie kūdikį negalima kalbėti blogai jam girdint, nes jis viską jaučia ir supranta, tai ką jau kalbėti apie situaciją, kai dešimtmečio vaiko akivaizdoje tėvai aiškina, kad jis kažko nemoka, kažko negali padaryti, kad jam viskas nesiseka. Vaikas savimi nepasitikės, jei iš aplinkos neateis svarbūs stimulai, rodantys, kad jo niekas nepaliks, nepašieps, nepasityčios, neišduos. Be to, vaikas turi matyti pavyzdį, niekas neatsitinka vien kalbant. Jeigu tėvai nesutaria, netiki, nepasitiki, bet vaiką moko tikėti gėriu, pasitikėti kitais, nieko iš to nebus.
Važinėjate po Lietuvą pristatinėdama sensorinę įrangą, skaitote paskaitas socialiniams darbuotojams ir pedagogams. Kokių įspūdžių parsivežėte iš tų susitikimų?
Gal prieš trejus metus prasidėjus deinstitucionalizacijos procesui važinėjau po didžiąsias Lietuvos globos įstaigas, kuriose gyvena proto ir psichikos sutrikimų turintys suaugusieji, ten susitikdavau su socialiniais padėjėjais ir kitais darbuotojais. Tose įstaigose mačiau tikrai labai liūdną vaizdą, nes ten dirbantys žmonės niekuo nebetiki, nieko nebenori, apie nieką nebesvajoja. Važinėdama po mokyklas matau visai kitokius žmones – matau, kad specialistų, ypač jaunesnių, akyse dega žiburėliai. Su tokiais žmonėmis norisi dirbti, norisi jiems suteikti žinių, keisti jų požiūrį, nes yra vilties, kad jie galės daug ką pakeisti. Jiems ne tik aiškinu, ką ir kaip reikėtų daryti, bet ir atsivežu įrankį – sensorinę įrangą, mokau su ja dirbti. Vis dėlto, kaip mėgstu sakyti, svarbiausia – ne įranga, o holistinis vaiko suvokimas, supratimas, ko vaikui reikia. Ir tada sensorinis kambarys yra lyg labai geras rašiklis arba naujausias automobilis – jis padeda geriau jaustis, bet iš esmės aš pats esu viso to pagrindas. Todėl svarbu specialistui leisti suprasti, kad jis pats daug moka, daug žino, daug geba ir kad nuo jo labai daug kas priklauso.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
