Kartais galime pastebėti, kad vaikai ar suaugusieji yra įpratę kartoti tam tikrus judesius – tarsi nesąmoningai, tarsi pamiršdami, kad jų kūnas kažką veikia, kol dėmesys gali būti nukreiptas visai kitur. Greitas vaikščiojimas pirmyn ir atgal, lingavimas, pirštų ar plaštakų sukiojimas, kojos judinimas, plaukų sukimas, nagų kramtymas – visi šie veiksmai turi vieną bendrą pavadinimą – stimai arba savistimuliacinis elgesys.
Kiekvienas žmogus susiduria su stresu ir priima dalykus skirtingai. Visa tai daro mus išskirtiniais ir nepakartojamais. Nors baksnojimas pirštu ar dantų traškinimas nuobodžiaujant ar patiriant stresą yra laikomi įprastais veiksmais suaugusiesiems, daugelis tėvų sunerimsta, kai jų vaikui pasireiškia panašūs blaškymosi būdai, pavyzdžiui, mokykloje. Čia gali praversti sensorinė „vaistinėlė“ – priemonės ar įranga, kuri palengvina įkyrias situacijas ir padeda dėmesio išvargintiems protams. Deja, geras tokios „vaistinėlės“ turinys nėra lengva užduotis: internetas pilnas priemonių, žaislų parduotuvės siūlo šimtus šviečiančių, stimuliuojančių ir padedančių susikaupti žaislų, specialistai taip pat turi savo sąrašus. Ką ir kaip rinktis?
Švietimo ir mokslo ministerijos bei Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro specialistai parengė rekomendacijos dėl ugdymosi poreikių, kylančių dėl nepalankios aplinkos atpažinimo ir pagalbos teikimo, kuriomis siekiama laiku atpažinti mokinių poreikius ir užkirsti kelią kylantiems mokymosi sunkumams bei ankstyvam iškritimui iš švietimo sistemos. Rekomendacijose nurodama, kad mokymosi aplinka turi būti palaikanti ir stimuliuojanti vaiko raidą.
Vaiko emocinei, pažintinei ir psichosocialinei raidai didelę įtaką daro jį supanti aplinka, skirstoma į mikrosocialinę ir makrosocialinę. Mikrosocialinę aplinką sudaro artimoji, ugdymo įstaigos, bendraamžių bei kitos aplinkos, kuriose vaikas dalyvauja ir leidžia savo laiką. Dėl to sprendžiant tam tikrus iššūkius, pavyzdžiui, elgesio ar emocinius sunkumus, kylantį nerimą dėl egzaminų ir pan., svarbu tai daryti visose aplinkose – išėjus pro namų duris problema nedingsta, o atėjus į mokyklą ji nepasilieka rūbinėje ir kartu dalyvauja visose moksleivio veiklose.
Jei esate pabudę nuo šalčio naktį ir apgraibomis susiradę storą pūkinę antklodę, o ryte atsikėlę po keliais „sluoksniais“, nuo kurių ir šiek tiek sunku pajudėti, ir nelabai norisi tai daryti, nes yra apėmęs kažkoks geras ramybės jausmas, jums jau yra pažįstamas vienas iš pasunkintų priemonių poveikių. Paradoksaliai šias priemones vadindami pasunkintomis, iš tikrųjų norime supažindinti, kaip reguliariai patirti šį ramybės jausmą jūsų vaikui ir padėti jo nervinei sistemai lengviau valdyti stresą ar nerimą kiekvieną dieną.
Antrasis iš dviejų straipsnių apie aštuonias žmogaus sensorines sistemas. Pirmoji straipsnio dalis.
Nagrinėjant ir analizuojant žmogaus sistemas, kurios užtikrina pasaulio (aplinkos) ir savęs suvokimą, randamos aštuonios jutiminės (sensorinės) sistemos.
Nuo pat gimimo kasdienis dėmesys labiausiai kreipiamas į penkis pojūčius – lytėjimo, matymo, klausymo, skonio ir kvapo. Tačiau ne ką menkesnė svarba raidos ir ugdymo procesuose turi būti kreipiama ir į dar tris sensorines sistemas – vestibiuliarinę (leidžia jausti pusiausvyrą); propriocepcinę (kūno judėjimo) ir interocepcinę (kūno suvokimo).