Jūs stovite parduotuvės kasos eilėje, o priešais jus – šeima, kurios mažiausiam nariui jau seniai atsibodo tėvų savaitės pirkinių paieškos, todėl vis garsiau ir garsiau nuobodulys perauga į veiksmus: iš artimiausios lentynėlės tyčia ir netyčia ima kristi viskas, kas lengva ranka pasiekiama, o sudrausminus – pasigirsta klyksmas. Po poros kartų viskas netikėtai nurimsta: mažylis ramiai maskatuoja iš vežimo kišančiomis kojytėmis, o tėvai nukreipę visų dėmesį į sulėtėjusį kasos darbuotoją vėl ramiai tariasi apie savaitgalio planus. Kas nutiko? Greičiausiai mama ar tėtis ištraukė iš kišenės savo telefoną ir davė jį vaikui. Ne kartą esame tai matę kavinėse, poliklinikoje ar viešuoju transportu keliaujant namo, o už namų uždarų durų dažnas vaikas valgo kartu su animaciniu filmuku, užmiega su įvairiais video ir visada, kai tik tėveliai nori šiek tiek „ramybės“, vaikas gauna galimybę suspaudyti visus įmanomus mygtukus telefonuose ar planšetėse.

Ekranai – telefonų, kompiuterių, televizorių, išmaniųjų apyrankių ar žaislų – neretai tampa tėvų gelbėjimosi priemonės iš nepatogių situacijų, tačiau tuo pat metu – ir vienas iš dalykų, ką sąmoningai norime (arba kartais bent pagalvojame, kad reikėtų) riboti augindami vaikus.

Skaityti toliau