Kineziterapija

Kineziterapija – tai viena iš sveikatos priežiūros profesijų ir viena pagrindinių reabilitacijos priemonių, skirta gydyti, atnaujinti, pagerinti, kompensuoti vaikų ir suaugusiųjų prarastas judėjimo funkcijas, stiprinti ir palaikyti sveikatą, vykdyti ligų, traumų ir negalios prevenciją pasitelkiant tinkamą judesį. Kineziterapeutai bendrauja ir bendradarbiauja su kitais profesionalais, nustato rizikos veiksnius ir elgseną, kurie apsunkina asmens optimalų funkcionavimą.

Vaikų sveikatinimui ir reabilitacijai parenkamos jų poreikius bei raidos ypatumus atitinkančios kineziterapijos priemonės, kurios derinamos kartu su žaidimais ir sporto elementais. Tarp šių priemonių yra vaikų gydomieji pratimai ir padėtys, raumenų tempimas ir funkciniai judesiai stimuliuojantys motorines (judėjimo) funkcijas, protinę veiklą, normalizuojantys raumenų tonusą (aktyvumą), teigiamai veikiantys širdies ir kraujotakos, kvėpavimo ir medžiagų apykaitos funkcijas. Sudarant vaikams kineziterapijos priemonių planą, įvertinama bendra būklė ir biopsichosocialinių funkcijų sutrikimai.

Kineziterapijos principai:

• Laipsniškumas. Šiuo principu vadovaujamasi didinant krūvį. Gydomojo kurso metu pamažu didinama judesių amplitudė, kartojimų skaičius, intensyvumas, sudėtingumas.
• Sistemingumas. Kineziterapijos procedūros atliekamos ilgą laiką, nedarant ilgesnių pertraukų.
• Individualumas. Vadovaujantis šiuo principu, reikia įsigilinti į patologinio proceso pobūdį, priežastį, adaptacines (kompensacines) organizmo galimybes, kliento fizinį išsivystymą, amžių, profesiją.
• Sąmoningumas. Sąmoningas ir valingas ligonio dalyvavimas gydymo procese, nes bendradarbiavimas su kineziterapeutu turi reikšmės procedūrų efektyvumui.
• Visapusiškumas. Kineziterapijos procedūros turi veikti ne tik pažeistą organą, bet ir visą organizmą, lavinti neurorefleksinius, endokrininius (humoralinius) mechanizmus, didinti organizmo adaptacines galias.

Judėjimas mažiesiems yra vienas pagrindinių būdų pažinti juos supantį pasaulį. Sutrikus gebėjimui judėti, sutrinka ir galimybė pažinti aplinką. Todėl kūdikių raidai yra būtinas judėjimas, lytėjimas, vaiko fizinių pojūčių skatinimas, generavimas. Kineziterapija užtikrina, kad kūdikis gautų tiek taktilinio lytėjimo, tiek judesių. Ši terapija – vienas iš būdų stabilizuoti emocijas ir jas gerinti, taip pat tai yra geras būdas pajausti savo kūną ir išsikrauti fiziškai. 

Vyresni vaikai su raidos sutrikimais į Penkis pojūčius patenka turintys dažniausiai tokių stereotipinių judesių, pvz., mėgsta atlošti galvą, turi neramias rankas ar kojas, kai reikia greičio, prašant mesti kamuolį (jie ima spirgėti, visaip judintis). Taip pat būna reikalinga laikysenos korekcija, arba metant kamuolį vaikas atlieka nereikalingus, nekoordinuotus judesius. Kineziterapeutas padeda sumažinti šiuos nereikalingus ir neteisingus judesius, kad vaiko judėjimas būtų optimalus. Treniruojama generalizuota judesių koordinacija, pvz., kad judėtų tik ta viena ranka ar koja, o visas kūnas stabilus. Vaikučiams su autizmo spektro sutrikimais tą yra sunkiau padaryti, jiems nepavyksta.

Kineziterapijos užsiėmimai turi tikslą „pradanginti tinginuką”, išjudinti, dėl to kineziterapija yra taikoma kaip bendrai kūno stiprinimo, fizinio savarankiškumo skatinimo dalis. Po keleto užsiėmimų paprastai tas „tinginukas” pradingsta, vaikas tampa ne toks vangus, aktyvesnis.

Vienas iš dažniausių pratimų, kurį mes naudojame – koordinacija – tiesiog mesti ir gaudyti kamuolį. Tėveliams tai gali pasirodyti pernelyg paprasta, bet iš tiesų mesti ir pagauti kamuolį – tai yra didelio tikslumo reikalaujantis judesys, kurį iš tiesų nėra paprasta atlikti vaikams su raidos sutrikimais. Būtent to vaikai to ir mokosi.

Iki metų amžiaus

Mažylių iki metų raidai didelį efektą duoda masažai, nes tokio amžiaus kone sparčiausiai apskritai vystosi motoriniai gebėjimai – motorinė raida labai labai intensyvi ir svarbi. Kai šie gebėjimai atsilieka, labai svarbu lavinti įvairius judesius ir mokyti, pvz., apsiversti. Kineziterapeutas padeda jam taisyklingai tą užduotį atlikti. Kartais užtenka tik padėtos pagalvėlės, ar kitos priemonės, o kartais reikia jam ir fiziškai padėti, pasukanti tinkama kryptimi kojytę ar panašiai. Kitas dalykas – padėtis ant keturių arba sėdėjimas, vaikui reikia padėti išmokti sėdėti, kontroliuot tuos raumenis ir nenugriūti. Atsisėsti taip pat lavinamas pilvo presas arba važinėjimas ant gimnastinio kamuolio, kad išsitiestų nugaros raumenys ir yra mokoma juos kontroliuoti. To yra mokomi tėvai, kad jie patys išmoktų atlikti šiuos pratimus namuose.

Nuo 2 iki 6 m. ir vyresniems

Šioje amžiaus grupėje dažnai užsiimame vikrumo ir greičio lavinimu – kai vaikams duodama atlikti estafetę, kažkur pralįsti, šokti, atlikti kūlverstį, perlipti kliūtį ar lipti ant nestabilaus paviršiaus. Pati estafetė gali būti labai paprasta, pvz., reikia surinkti kamuoliukus, lįsti pro tunelį ir surinkti raudonus kamuoliukus, juos sumesti į dėžę, o po to prašoma vėl lįsti pro tunelį ir surinkti geltonus kamuoliukus ir t. t.

Kineziterapijos užsiėmimų metu vaikas gali išmokti tam tikrų fizinių gebėjimų. Taip pat gali būti tiesiog laikysenos ir raumenų lavinimas, stiprinimas: ropojimas, pritūpimas.

Vaikai su raidos sutrikimais gali ir nesuprasti šių taisyklių, ko iš jo yra prašoma, dėl to reikia labai stebėti, kaip persidengia fizinė ir emocinė veikla. Dažnai vaikai su raidos sutrikimais, autizmo spektre, „nuslysta” į šoną, tada juos reikia sugrąžinti per lietimą, arba slėpynes-gaudynes, per žaidimą. Tokiu būdu ir vyksta darbas, reikia būti ištisiniame ryšyje ir dėmesyje, nes kitaip gali nieko ir nevykti.

Iki dviejų metų mažylių tėvų dalyvavimas yra būtinas arba labai reikalingas, o vyresniems – nėra būtinas.

Tačiau, jeigu yra noro pamatyti tai, ką daro kineziterapeutas ir išmokti kažką atlikti namuose, tuomet reiktų sudalyvauti. Kitą vertus, jeigu tėvai (tėvelis ar mamytė) ryžtasi dalyvauti, nutinka, kad vaikas nesutelkia dėmesio į tai, ką prašo kineziterapeutas atlikti, sunku būna susikoncentruoti į judesio atlikimą. Dėl to reikia į tai atkreipti dėmesį, pažįstant savo vaiką priimti teisingą sprendimą.

Amžius nesvarbu, kiekvienam pritaikomos individualios mankštos, bet svarbus yra vaiko nusiteikimas fizinei veiklai.

Taip, tinka. Kineziterapeutas „mato” viską, ką jis turi matyti, gauna informaciją ir bendrauja su vaiku kitais būdais.

Kineziterapijos užsiėmimų metu yra skatinama verbalinė raida, vaiko kalba, jis skatinamas išreikšti tai, ko jis nori, ką norisi daryti.

Fizinė veikla su prisilietimu traktuojama kaip gydymas judesiu nuo seniau, nes gydymo būdas savo komponentais primenantis kineziterapiją atsirado dar Antikos laikais. Tai buvo gydymas judesiu su masažo elementais, manualinės terapijos technikos, skirtos stuburo atstatymui, sąnarių ištiesimui. Taip pat buvo naudojama hidroterapija.

Modernioji kineziterapija atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir modernioji reabilitacija. Ji apėmė ir ypatingą dėmesį skyrė raumenų stiprinimui ir reabilitacijai – vadinosi „rekonstrukcinė pagalba”.

Pirmieji vaikų kineziterapeutai buvo pradėti mokyti apie 19 a. pab. – 20 a. pr., ir pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į rekonstrukcinę pagalbą sąnariams, manualinę terapiją. JAV chirurgai-ortopedai ėmė gydyti vaikus su negalia ir įtraukti gydomuosius bei fizinės reabilitacijos pratimus į gydymo programą.

Apie 1950-60-uosius Šiaurės Amerikoje ir Europoje buvo pradėta holistiškai žiūrėti, kad vaikų aktyvi fizinė raida sąlygoja aktyvią kognityvinę ir socialinę raidą. Atsirado supratimas, kad fizinė raida yra būtinas veiksnys vaiko gerbūviui.

Kineziterapija kaip pagalba vaikams autizmo spektre paplito ne taip seniai – apie 70-80-uosius metus.