Muzikos terapija

• Mokomasi dėmesio sutelkimo ir išlaikymo
• Lavinami smulkiosios ir stambiosios motorikos įgūdžiai
• Mokomasi emocijų reguliavimo ir suvokimo
• Ugdomas vaiko savarankiškumas
• Skatinama ir ugdoma kalba
• Lavinami socialiniai įgūdžiai
• Skatinama vaiko saviraiška

Muzikos terapiją apibrėžia keletas pagrindinių bruožų, kurie leidžia suprasti kuo ji skiriasi nuo kitų muzikinių veiklų. Populiari nuomonė, kad muzikos klausymas tam skirtame kambarėlyje sanatorijoje yra muzikos terapija, nėra teisingas, nes:

1. Muzikos terapija yra sistemingas, tikslingai organizuojamas procesas, kai įvertinami kliento poreikiai ir nustatomi terapijos tikslai.
2. Pagrindinė poveikio priemonė terapijoje yra muzika ir užsimezgę tarpasmeniniai santykiai tarp muzikos terapeuto ir kliento.
3. Muzikos terapija padeda klientui palaikyti arba atgauti fizinę ir dvasinę sveikatą.

Muzikos terapijos užsiėmimų metu su vaikais grojame įvairiais instrumentais, dainuojame, kuriame dainas ir muzikines istorijas, šokame ir klausome muzikos.

Muzika gali padėti nusiraminti, tačiau gali ir sukelti emocijas, suteikti energijos. Muzikos terapeutas, pasitelkdamas įvairias technikas, gali valdyti šį procesą ir sudaryti vaikui sąlygas pasiimti tai, ko jam labiausiai trūksta. Visgi tikrasis vedlys procese yra pats vaikas, o terapeutas muzikos pagalba leidžia jam pasijausti suprastu ir išgirstu, leidžia pamatyti ir integruoti kitus veikimo aplinkoje būdus bei atliepia kitus vaiko sveikatos poreikius.

Daugeliui vaikų, ypatingai turinčių raidos sutrikimų, muzikinė komunikacija yra lengvesnė ir priimtinesnė nei verbalinė komunikacija, nes čia ir be žodžių viskas aišku.

Vaikai labai greitai įsitraukia į spontanišką veiklą ar žaidimą, leisdami sau laisvai improvizuoti. Per muziką greitai užmezgamas terapinis santykis, kuris vėliau gali būti naudojamas ir verbalinių įgūdžių skatinimui ir lavinimui, todėl vaikams, kurie nekalba, muzikos terapija yra ypatingai rekomenduotina.

Tėvelių dalyvavimas bet kokioje terapijoje yra labai svarbus, nes jie yra svarbiausia ir neatsiejama vaiko pasaulio dalis. Tėvai padeda terapeutui geriau suprasti vaiko sveikatos poreikius, o taip pat ir pokyčius terapijos eigoje.

Tėvelių dalyvavimas muzikos terapijos procese kartu su vaiku priklauso nuo terapijos tikslų. Jeigu kartu su šeima nusprendžiame, kad reikalinga dirbti su abiejų tėvų ar vieno iš tėvų santykiu su vaiku, tuomet terapijoje dalyvauja visa šeima. Jeigu terapijos tikslas yra padėti sustiprėti vidiniam vaiko „aš”, savarankiškai įgyti konkrečių įgūdžių ar išspręsti tam tikrus klausimus, muzikos terapija vyksta nedalyvaujant tėvams.

Bet kokiu atveju terapeuto bendradarbiavimas su tėvais yra būtinas, siekiant geresnių terapinio proceso rezultatų.

Muzikos terapijoje nėra vaikų amžiaus ar gebėjimų apribojimų. Vaikas neturi pažinoti natų, muzikinė klausa visai nebūtina muzikos terapijos procese.

Ši terapija pagrįsta nuostata, kad kiekvienas vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, yra muzikalus ta prasme, kad geba reaguoti į muziką. Muzika yra viena pačių pirmučiausių kiekvieno žmogaus patirčių gyvenime, nes vaiko ir mamos bendravimas pirmiausia yra pagrįstas garsu, intonacijomis, t.y. muzikiniais elementais, o tik paskui žodžiais.

Muzikos terapijos ištakos siekia antikos laikus, kuomet senovės graikijos fiziologai muziką pripažino kaip vieną iš terapinių priemonių, taikė ją sistemingai, iš anksto numatydami skirtingos muzikos poveikį asmens fizinei sveikatai ar psichinei būklei.

Žmonių supratimas, kaip muzika veikia žmogaus sveikatą, praėjo daugybę etapų, kol galiausiai buvo pradėti formuoti muzikos terapijos metodai, atliekami muzikos terapijos moksliniai tyrimai, įrodantys muzikos terapijos efektyvumą, o šiai dienai muzikos terapeuto profesija yra pripažinta ir Lietuvoje.